Apmokestins ir daugiau nei dvi poras sandalų – laukite tęsinio
Sena mamos draugė važinėjo riedučiais Cross-Bronx greitkeliu, kol jis nebuvo paruoštas automobilių eismui. Kita vertus, pastaroji nebuvo politikė ar miestų planuotoja – ji tebuvo vaikas, susirūpinęs savo riedučių dydžiu ir tuo, ar vėliau jie tilps į pakankamai nedidelę kuprinę.
Kasmet, dar nespėjus užgesti Vėlinių žvakėms, ir parduotuvėms, kavinėms bei visai niekučių industrijai jau nuo vasaros pabaigos skelbiant apie šv. Kalėdas, pasidaro aišku: gyvenk, kad nevėluotum, tačiau niekuomet nepasidžiauk, jog laiku numirtum.
Iš tiesų, kai kurie informaciniai kanalai net ir vasarą pasakoja, neva būtina iš anksto „užsipirkti“ glėbį kalėdinių dovanų. Smalsauju: ar vienos įspūdingiausių metų švenčių komercializavimas nesužlugdo Kalėdų dvasios, ją užklojant silkių patalais ir metai iš metų dovanojamais tais pačiais šifoniniais chalatais?
Žiemos sezono šventės – tai ne dovanų, besaikio valgymo bei trykštančių šampano purslų „besimataruojančio“ žandikaulio fone simbolis; šv. Kalėdos, kaip daugelis iš mūsų žinome, yra Kristaus gimimo šventė, kurią, deja, vis intensyviausiai švenčia (bet kokiam) siautuliui pasiduodantys ir bažnyčioje dešimtmečiais nesilankantys įtakotukai, prie kūčių stalo apžvelgiantys madingiausią puskojinę, svarbesnę už žmogaus dvasią.
Ta pati šeimos draugė, užauginta Niujorke – mieste, kuriame vykdoma didelė infrastruktūros plėtra, siekiant sukurti platų greitkelių tinklą, nedrįsta prieštarauti politinei ar bet kokiai kitai įtakai, tačiau žino: galvojimas apie save skaldo visuomenę ir tampo vertybes už pamėlusių kojų.
Kai pastaroji prisiminė Bronksą, ji apibūdino vietovę kaip itin žemišką, žinoma, kartais nukrypusią į niekšybę, tačiau tokią, kurioje žmonės rūpinasi vieni kitais ir vieni kitus atpažįsta. Todėl namų raktus galima palikti parduotuvės savininkui, kaip ir paprašyti cukraus iš visuomet skubančio kaimyno.
Dabar, kai konkrečių asmenų kapitalas tolygus dar vienai šventei, neretai tenka sunaikinti ištisus rajonus ar prispausti prie sienos sunkiai besiverčiančiuosius. Kaip dieną aišku, jog „nepagaminsi omleto nesudaužęs kiaušinių“. Ir nors ši citata klaidingai priskiriama Stalinui, šiandien ji yra Donaldo Trumpo ir daugelio kitų artimiau pažįstamų valdininkų nuosavybė, kurių bejausmiškumas toks pribloškiantis, kad norisi verkti[1].
Skiepai – „saugūs ir efektyvūs“, bet poveikis nežinomas
Kai kuriems asmenims greitkelis simbolizuoja platesnę istoriją apie aplinkos neteisybę toje vietovėje, kuri dėl neproporcingai aukšto lygio dabar vadinama „astmos alėja“. Tai liudija ir vaikų sergamumas astma, kuris Bronkse yra 40 proc. didesnis nei Niujorko vidurkis[2].
Springsta ne tik miestai, bet ir eiliniai pasauliečiai – socialinių ir ekonominių teisių praradimo liudininkai, „dokumentuodami“ smurtinę svetimo turto dalybos direktyvą, – pradedant nežinomų vakcinų veiksmingumu ir mistifikuotu šalutiniu poveikiu, baigiant trikdančių įstatymų leidimu.
Klaidingų sprendimų priėmimo faktą liudija ir Niujorko valstijos aukščiausiasis teismas, nurodęs jog vakcinos vis tik nestabdo COVID-19 plitimo. Dėl šios priežasties galiausiai panaikinti visų valstybės darbuotojų, kurie atsisakė pasiskiepyti, atleidimai iš darbo, jiems taip pat grąžinant atlyginimą[3]. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo ruožtu mano taip, kaip, deja, nurodo manyti vyriausybė.
Vyriausybė užpirko reklamos, sekantis žingsnis – begalinio mokestinio sąrašo įgalinimas
Skelbiama, jog neseniai buvo nupirktas straipsnis, paneigiantis mitą, esą už nekilnojamąjį turtą mokės visi, siekiant paveikti naivių ir tikinčių propaganda smegenis tam, kad sumažinti pasipriešinimą naujo, visuotinio mokesčio įvedimui. Nors nemokamam mokinių maitinimui lėšų trūksta, propagandai – apstu bet kuriuo metu.
Kai buvo įvestas žemės mokestis, jis buvo skirtas naujiems dviračių takams, keliams bei šaligatviams. Nepaisant to, daugumoje iš jų telkšo balos ir siautėja šlaunis semiantys vandens purslai.
Įvedus žemės mokestį, dar šiais metais jis daliai piliečių pakilo net kelis kartus, dėl ko vietoje pernai buvusių 70 eurų, reikės mokėti maždaug 400 eurų. Iš pradžių, žinoma, tarifas galimai bus nereikšmingas (galbūt daug kas jo net nemokės), bet situacija greitai pasikeis.
Šiuo atveju išlikimui, galima tikėtis, bus pajungta visa teisminė sistema – nes žmonės negyventi jau pavargo. Kaip buvo teigiama mitingo metu: jeigu siūloma šaudyti taikius protestuotojus, galbūt kažkas, neduok Dieve, sumąstys atsinešti malkų, apkrauti jomis Seimą ir imtis atsakomųjų veiksmų – tam, jog išlipti iš pamažu didinamo mokestinio rato, kuriame žmogus greitu metu neturės teisės susirgti, pasenti ir gyventi laisvo gyvenimo.
Kai šlapinamasi ant akių ir sakoma, kad lyja, keli šimtai šaunuolių prie Seimo šios situacijos nepakeis; kad grąžinti demokratiją į žmonių rankas, ko gero, būtinas referendumas ir dar didesnis aktyvumas mitingų metu. Kova žūtbūtinė – už savo vaikus ir namus, nes kol Putinas išeivijoje, didžiausi priešai telkiasi pakampiuose.
Kitais žodžiais tariant, bepigu savą atjausti per atstumą – iš Seišelių ar Maldyvų, iš kur galima „empatiškai“ vadovauti pasipriešinimui, ragaujant kokteilius. Tačiau siurbėlei pelkėje įsisiurbus į koją nestovime ramiai su plakatu ir neaiškiname jai, jog ši elgiasi negarbingai; imamės atitinkamų veiksmų – efektyvesnių.
