A. Skardžius siūlomas į ministrus, tačiau STT tiria jo šeimos energetikos verslus
Artūras Skardžius, kurio pavardė pastaruoju metu vis dažniau minima politinio skandalo kontekste, netrukus gali tapti kandidatu į ministro pareigas. Tačiau tyrimas, vykdomas tiek Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT), tiek Seimo Antikorupcijos komisijos, atskleidžia jo šeimos verslo ryšius, galimus interesų konfliktus ir finansines operacijas, keliančias klausimų dėl skaidrumo ir viešo intereso.
Skardžių šeimos verslas apima energetikos projektus Baltarusijoje, kur jo žmona Snieguolė Skardžiuvienė paskolino 100 tūkst. eurų bendrovei „Investenergostroi“. Įmonė parduoda elektrą už itin didelį tarifą, o finansavimą jai suteikė „Belgazprombank“, Rusijos „Gazprom“ kontroliuojamas bankas. Šis ryšys esą kelia klausimų dėl galimos įtakos politiko pozicijai energetikos srityje, nors tiesioginių įrodymų, kad tai daro įtaką jo pasisakymams, nėra[1].
Lietuvoje Skardžių šeima gauna pajamas iš vėjo energetikos – nuomoja 28 hektarų žemę Šilutės rajone, kur pastatytos vėjo elektrinės. Oficialiai deklaruojamos nuomos pajamos siekia 24 tūkst. eurų per metus, tačiau faktinis naudotojas – vėjo elektrinių operatorius „Naujoji energija“.
Tyrimas kelia abejonių, ar politiko veikla Seime nepalanki permainoms šioje srityje, nes tai gali būti naudinga tam tikroms energetikos įmonėms.
Skardžiaus veikloje – galimi interesų konfliktai?
Dar vienas sandoris sieja Skardžių šeimą su rusiško kapitalo investicijomis Dauguose. 2013 m. Snieguolė Skardžiuvienė pardavė bendrovę „Kornelita“ įmonei „Daugų sala“, uždirbdama apie 134 tūkst. eurų už akcijas ir dar 128 tūkst. eurų už paskolos grąžinimą. Žemę Dauguose pardavė giminystės ryšiais susiję asmenys, todėl sandoris susipina su šeimos interesais. Investuotojai planavo įrengti sporto ir poilsio infrastruktūrą, tačiau projektas nebuvo įgyvendintas.
STT tyrimas taip pat pabrėžia galimus interesų konfliktus Skardžiaus politinėje veikloje. Jo pasiūlymai Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo projektui galėjo leisti pasipelnyti valstybės sąskaita saulės energetikos verslams, kuriuos kontroliuoja jo šeima, pavyzdžiui, „Paįstrio vėjas“. Politikas atsisako atsakyti, ar žinojo apie šeimos verslo interesus teikdamas šiuos pasiūlymus, teigdamas, kad tyrimas yra šmeižtas arba „fake news“.
Nepaisant viešų klausimų apie Baltarusijos energetiką ir finansinius ryšius su „Gazprom“ banku, Skardžius išlieka atsargus ir vengia tiesių atsakymų, o jo verslo partneriai taip pat neskelbia detalių apie finansavimo šaltinius. Tyrimas atskleidžia platų šeimos finansinį tinklą, apimantį užsienio ir vietos energetiką bei rusiško kapitalo sandorius, kurie gali turėti sąsajų su jo politine veikla ir įstatymų siūlymais. Visa tai kelia klausimų dėl skaidrumo ir galimų interesų konfliktų, svarstant jo kandidatūrą į ministro postą.
Žemaitaitis: frakcija ketina teikti Skardžiaus kandidatūrą prezidentui
Tuo tarpu „Nemuno aušros“ frakcijos pirmininkas Remigijus Žemaitaitis, teigia, kad A. Skardžius būtų idealus energetikos ministras[2].
Anot R. Žemaitaičio, Skardžius turi didžiausią patirtį ir žinias energetikos srityje. Politikas teigė, jog Skardžius atitinka visus Konstitucijos reikalavimus, yra išrinktas Seimo narys, turi saugumo pažymą ir „neturi jokių praeities istorijų, dėl kurių jo kandidatūra galėtų būti atmesta“.
Pats A. Skardžius kol kas išlieka santūrus, tačiau frakcijos vadovai vieningai vertina jo kompetenciją kaip pagrindinį argumentą teikiant kandidatūrą prezidentui. Žemaitaitis patvirtino, kad pats patikrino visus dokumentus ir įsitikino, jog politiko praeitis „tuščia, balti lapai“.
Skardžiaus kandidatūra taip pat išryškina frakcijos ketinimą išlaikyti kontrolę energetikos srityje, ypač po to, kai prezidentas atmetė ankstesnius „aušriečių“ siūlymus į ministerijas.
Prezidento sprendimai ir koalicijos sutarties „nebuvimas“ tik dar labiau sustiprina frakcijos motyvaciją pateikti naujus kandidatus, tarp jų – Skardžių. Energetikos ministerijos postas tampa svarbiu partijos strateginiu tikslu, o Skardžiaus patirtis ir kompetencija energetikos srityje frakcijos vadovų vertinama kaip lemiamas faktorius, kuris gali užtikrinti jo paskyrimą į ministrus.
