Nojaus arkos mįslė Turkijoje: naujas radaro tyrimas vėl sujudino seną ginčą

Turkijos tyrėjai paėmė 366 mėginius iš laivą primenančios formacijos

Rytų Turkijoje, netoli Doğubayazıto, baigtas naujas Durupınaro formacijos lauko tyrimų etapas. Sivas Cumhuriyet universitetas pranešė, kad tyrėjai iš laivą primenančio darinio ir aplinkinės vietovės paėmė 366 grunto bei gręžinių mėginius. Medžiaga perduota Ankaros Yıldırım Beyazıt universiteto laboratorijoms, kur bus tiriami jos sudėtis ir amžius.

Durupınaras yra Üzengili kaimo apylinkėse, Ararato regione. Iš viršaus matomas pailgas jo kontūras jau kelis dešimtmečius traukia žmones, manančius, kad po žeme gali slypėti Nojaus arkos liekanos. Šį kartą vietovę tyrė archeologai ir kitų sričių specialistai iš 5 šalių, vadovaujami Sivas Cumhuriyet universiteto archeologo Cenkerio Atilos.

Gręžinių mėginiai paimti iš 1–15 metrų gylio. Prieš gręžiant sudaryti detalūs vietovės žemėlapiai ir trimačiai modeliai, atlikti GPS matavimai, naudotas lazerinis skenavimas bei grunto radaras. Universitetas nurodo, kad surinktų duomenų vertinimas tęsis iki 2027 m. vidurio.

Spalio 1-osios pareiškime po žeme įžiūrėti „koridoriai“

Spalio 1 d. tyrime dalyvaujanti JAV organizacija „Noah’s Ark Scans“ paskelbė naują radaro duomenų vertinimą. Tyrimui naudotą sistemą sukūręs inžinierius Khosrow Bakhtaras pareiškė po formacija matantis pasikartojančias linijas, kampus ir ertmes, kurias aiškina kaip koridorius bei patalpas. Jo vertinimu, toks vaizdas neatitinka vientiso natūralių uolienų masyvo.

Tai yra K. Bakhtaro pateikta radarinių vaizdų interpretacija. Išsamų techninį radaro tyrimo aprašą komanda žada parengti lapkritį, o paimtų mėginių laboratorinių išvadų dar laukiama. Anksčiau „Newsweek“ kalbintas „Noah’s Ark Scans“ steigėjas Andrew Jonesas sakė, kad naujoji ekspedicija medienos kol kas nenustatė.

Komanda taip pat pranešė, kad viename gręžinyje, maždaug 4–5 metrų gylyje, grąžtas lūžo, atsitrenkęs į kietą sluoksnį. A. Jonesas tarp galimų paaiškinimų įvardijo suakmenėjusią arba stipriai mineralizuotą medieną. Kokia tai medžiaga, turėtų parodyti mėginio tyrimas.

1996 m. tyrimas pateikė kitokį „arkos“ vaizdą

Dabartinė ekspedicija grįžo prie klausimo, kurį 1996 m. nagrinėjo geologas Lorence’as Gene’as Collinsas ir Nojaus arkos ieškotojas Davidas Franklinas Fasoldas. Žurnale „Journal of Geoscience Education“ paskelbtame darbe jie padarė išvadą, kad Durupınaro kontūras susidarė dėl uolienų sluoksnių lankstymosi ir erozijos. Tyrėjai aiškino, kaip tokie procesai galėjo sukurti iš aukštai matomą laivo formą.

L. G. Collinsas ištyrė ir radinius, kurie anksčiau buvo laikomi laivo konstrukcijų dalimis. Tariamos geležinės jungties mėginyje jis nustatė mineralus, susijusius su dūlėjusiomis vulkaninėmis uolienomis. Uolienų ruožus, primenančius sienas, autoriai siejo su geležies turinčių mineralų sankaupomis sulankstytuose sluoksniuose.

Akmenys, vadinti suakmenėjusiomis lentomis ar sijomis, jų tyrime apibūdinti kaip andezito ir bazalto gabalai. Autoriai nurodė savo nagrinėtuose mėginiuose neradę suakmenėjusios medienos, medžio ar nendrių liekanų. Dabartinės komandos mėginiai paimti per naują tyrimų etapą, todėl jų laboratorinių rezultatų laukiama atskirai.

Vienas pirmųjų arkos ieškotojų vėliau pasirašė geologų išvadą

D. F. Fasoldo vaidmuo šioje istorijoje išsiskiria: prieš tapdamas 1996 m. darbo bendraautoriumi, jis pats tikėjosi Durupınare aptikti arką. Tyrinėti vietą pradėjo 1985 m. ir per vėlesnius metus ten nuvyko devynis kartus. Jo dėmesį traukė darinio matmenys, forma ir ankstyvieji požemio matavimai.

Tuo metu kaip galimos laivo konstrukcijos buvo aiškinamos aptiktos geležies sankaupos, linijos po žeme ir netoliese esantys dideli akmenys su angomis. 1996 m. publikacijoje D. F. Fasoldas ir L. G. Collinsas tuos požymius išnagrinėjo po vieną. Jų pateikti mėginių tyrimai ir geologinis vietovės aprašymas tapo svarbiausiu paskelbtu atsaku į teiginius apie arką šioje vietoje.

Durupınaro istorija prasidėjo dar 1959 m., kai Turkijos kariuomenės kapitonas İlhanas Durupınaras pastebėjo neįprastą kontūrą aerofotografijoje. Nuo tada vietovė sulaukė ekspedicijų, knygų ir naujų radaro tyrimų. Naujausia programa prie šios istorijos pridėjo šimtus mėginių; jų analizę universitetas planuoja paskelbti kartu su 2026 m. lauko darbų duomenimis.