Mokosi kartu, tačiau reikiamos pagalbos sulaukia ne visi
Daugiau nei pusei specialiųjų ugdymosi poreikių (SUP) turinčių vaikų Lietuvos mokyklose vis dar neužtikrinama visa jiems reikalinga pagalba. Nors įtraukusis ugdymas šalyje jau tapo kasdienybe, Valstybės kontrolės atliktas auditas atskleidė, kad už pozityvios statistikos slepiasi sisteminės problemos – specialistų trūkumas, užsitęsęs pagalbos poreikių nustatymas, netolygus finansavimas ir sudėtingas jaunuolių įsitvirtinimas darbo rinkoje.
2024–2025 mokslo metais net 94 proc. specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių vaikų mokėsi bendrojo ugdymo mokyklose kartu su savo bendraamžiais. Tačiau auditas rodo, kad vien galimybės lankyti bendras klases nepakanka. Daugiau nei pusei šių mokinių nesuteikiamos visos jiems rekomenduotos švietimo pagalbos specialistų paslaugos, o dalis vaikų apskritai lieka be jokios pagalbos[1].
Dėl to kyla rizika, kad jie negalės visapusiškai dalyvauti ugdymo procese, pasiekti geresnių mokymosi rezultatų ar atskleisti savo gebėjimų. Situaciją patvirtina ir tėvų patirtis – nemaža dalis jų teigia, kad reikalingos pagalbos vaikams tenka ieškoti privačiai.
Specialistų trūkumas tampa viena didžiausių sistemos problemų
Valstybės kontrolės duomenimis, švietimo pagalbos specialistų ir mokinio padėjėjų trūksta daugiau nei pusei bendrojo ugdymo mokyklų, o profesinio mokymo įstaigose situacija dar sudėtingesnė – specialistų stokoja net trys iš keturių įstaigų. Dėl šios priežasties vienam specialistui tenkančių mokinių skaičius skirtingose mokyklose labai nevienodas – vienose jis siekia vos keliolika vaikų, kitose viršija 300.
Auditoriai pažymi, kad kai kurios mokyklos apskritai neturi nė vieno švietimo pagalbos specialisto, todėl pagalbos prieinamumas dažnai priklauso ne nuo vaiko poreikių, o nuo konkrečios ugdymo įstaigos galimybių pritraukti darbuotojus. Prie specialistų stygiaus prisideda dideli darbo krūviai, emocinė įtampa, nepatrauklios darbo sąlygos ir nepilni etatai, dėl kurių pritraukti naujų darbuotojų tampa vis sudėtingiau.
Pagalba dažnai vėluoja, o finansavimo skirtumai išlieka didžiuliai
Auditas atskleidė, kad nemažai vaikų specialiųjų ugdymosi poreikių vertinimo laukia ilgiau nei mėnesį, nors ankstyvas pagalbos suteikimas yra vienas svarbiausių veiksnių siekiant geresnių ugdymosi rezultatų. Procesą dažnai apsunkina ne tik specialistų apkrovos, bet ir situacijos, kai tėvai nesutinka dėl vaiko vertinimo arba nepateikia reikalingų dokumentų. Be to, vis dar trūksta vieningos mokinių pažangos vertinimo sistemos, o gabių ir talentingų vaikų gebėjimai neretai lieka neatpažinti.
Nors valstybės finansavimas švietimo pagalbai pastaraisiais metais didėjo ir šiemet siekia beveik 287 mln. eurų, savivaldybių indėlis išlieka itin netolygus. Vienam vaikui skiriamos lėšos skirtinguose regionuose gali skirtis šimtais kartų.
Pasak auditorių, dabartinio finansavimo dažnai pakanka tik nedidelių specialiųjų poreikių turintiems mokiniams, o didesnės pagalbos reikalaujantiems vaikams reikėtų gerokai didesnių investicijų.
Įgyta profesija dar negarantuoja vietos darbo rinkoje
„Galimybės tęsti mokslus baigus mokyklą nuteikia optimistiškai – didžioji dalis specialiųjų ugdymosi poreikių turinčių mokinių baigusių 10 ir (ar) 12 klasę bendrojo ugdymo mokyklose sėkmingai tęsia mokslus profesinio mokymo įstaigose (69 proc.), o daugiau nei 90 proc. jų sėkmingai įgyja profesinę kvalifikaciją.“ – nurodė Valstybės kontrolė.
Visgi, kaip skelbiama, net apie 70 proc. tokių mokinių esą taip ir neįsidarbina. Auditorių vertinimu, tam įtakos turi ne tik darbdavių išankstinės nuostatos, bet ir darbo rinkos poreikių neatitinkančios profesinio mokymo programos bei nepakankamos valstybės skatinimo priemonės.
Valstybės kontrolė pabrėžia, kad siekiant užtikrinti realią įtrauktį neužtenka vien suteikti galimybę mokytis bendrojo ugdymo mokyklose. Būtina stiprinti specialistų tinklą, spartinti pagalbos poreikių nustatymą, mažinti finansavimo netolygumus ir sudaryti sąlygas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems jaunuoliams sėkmingai pereiti iš mokyklos į darbo rinką.
