JK balti miltai nėra tik miltai, nes įstatymas numato jų papildymą vitaminais ir mineralais
Jungtinėje Karalystėje galioja taisyklė, kad balti kvietiniai miltai turi būti papildomi tam tikromis maistinėmis medžiagomis. Tai reiškia, kad įprasti miltai prekybos centruose nėra vien tik iš grūdų sumaltas produktas.
Pagal galiojančius reikalavimus, į miltus privalomai dedama kalcio, geležies, niacino (vitamino B3) ir tiamino (vitamino B1). Šie komponentai į miltus įtraukiami jau po jų apdorojimo, kai natūralios grūdo dalys būna pašalintos.
JK vyriausybė taip pat yra patvirtinusi planus papildomai į miltus įtraukti folio rūgštį (vitaminą B9). Šis sprendimas turėtų įsigalioti artimiausiais metais ir dar labiau išplėsti fortifikacijos praktiką.
Svarbu tai, kad ši praktika nėra pasirinkimo klausimas gamintojams – ji yra privaloma visiems, kurie gamina baltus kvietinius miltus JK rinkai.[1]
Vitaminai į miltus patenka po perdirbimo, kai natūrali sudėtis jau būna pakeista
Miltų gamybos procesas prasideda nuo grūdų rafinavimo. Jo metu pašalinamos sėlenos ir gemalas – dalys, kuriose natūraliai yra daug vitaminų ir mineralų.
Po šio proceso lieka daugiausia krakmolas. Būtent todėl, kaip aiškina JK maisto reguliavimą apibrėžiantys teisės aktai ir jų aiškinimai, į miltus vėliau ir pridedami tam tikri elementai.
Tai reiškia, kad produktas pirmiausia yra išgryninamas, o vėliau papildomas atskirais komponentais. Tokia schema, kaip matyti iš viešų vartotojų diskusijų ir maisto politikos aptarimų, kelia klausimų dėl produkto suvokimo ir jo natūralumo.
Viešojoje erdvėje taip pat keliama, ar toks procesas nekeičia vartotojo lūkesčio, kai miltai suvokiami kaip paprastas, minimaliai apdorotas produktas.
Vartotojai vis dažniau ieško mažiau apdorotų alternatyvų ir kelia pasirinkimo klausimą
Didėjant susidomėjimui maisto sudėtimi, dalis vartotojų pradeda sąmoningai ieškoti alternatyvų. Dažniausiai minimi viso grūdo miltai arba mažų malūnų produkcija, kuri gali būti mažiau apdorota.
Taip pat pastebima, kad dalis žmonių renkasi importuotus miltus iš šalių, kur fortifikacija nėra privaloma. Tokie pasirinkimai dažniausiai siejami su siekiu rinktis paprastesnės sudėties produktus.
Ši tema išlieka diskusijų lauke – vienoje pusėje yra visuomenės sveikatos politika, kitoje – augantis vartotojų noras patiems spręsti, kas patenka į jų maistą.
Akivaizdu viena: miltai, kurie daugeliui atrodo kaip paprastas kasdienis produktas, yra reguliuojami ir apdorojami pagal nustatytas taisykles, o jų sudėtis ne visada yra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Skirtingai nei Jungtinėje Karalystėje, Lietuvoje miltai nėra privalomai papildomi vitaminais.
