Rumunija yra pasirengusi padėti Moldovai, jei Rusija imtųsi agresijos
Rumunijos kariuomenės vadas generolas Gheorghe Vlad pareiškė, kad jo šalis yra pasirengusi padėti Moldovai karinės agresijos iš Rusijos atveju, net ir pasitelkdama NATO mechanizmus. Toks pareiškimas, nuskambėjęs interviu „Euronews Romania“, sukėlė naują diskusijų bangą ne tik Bukarešte, bet ir visoje Europoje – ką iš tiesų reikštų dar vienos šalies įsitraukimas į karinį konfliktą, kuris jau peržengė Ukrainos ribas.
Pasak generolo G. Vlad, Rumunija „padėtų Moldovai absoliučiai viskuo“, jei ši taptų Rusijos agresijos taikiniu. Jis priminė, kad šalies įstatymai numato pareigą ginti ne tik piliečius namuose, bet ir tuos, kurie gyvena užsienyje – o tokių Moldovoje esą nemažai. Bukareštas jau dabar remia Moldovos kariuomenės stiprinimą, dalyvauja bendrai rengiant kariškius ir padeda modernizuoti gynybos sistemas[1].
Vis dėlto, generolo žodžiai apie pasirengimą „visomis priemonėmis“ remti Moldovą sukelia natūralių klausimų: ar tai reikštų tiesioginį karinių pajėgų siuntimą į regioną, jei būtų paskelbta apie puolimą, ar tik simbolinę paramą? Ir dar svarbiau – ką tokia situacija reikštų NATO šalims, tarp jų ir Lietuvai?
Kiek dar šalių įsitrauks – ir ar Lietuva liktų nuošalyje?
Rumunijos pareiškimas iš pirmo žvilgsnio skamba kaip solidarumo ženklas Moldovai, tačiau jis iškelia sudėtingą geopolitinį klausimą: kiek dar šalių įtrauksime į karą, kuris jau nusinešė dešimtis tūkstančių gyvybių ir išsekino Europos ekonomiką?
Jei Rumunija iš tiesų įsitrauktų į ginkluotą konfliktą su Rusija, o NATO tai laikytų sąjungininko gynyba, į situaciją galėtų būti įtraukta ir Lietuva. Net jei mūsų šalis nebūtų užpulta tiesiogiai, ji vis tiek taptų konflikto dalimi.
Pagal 5-ąjį NATO straipsnį, ataka prieš vieną narę laikoma ataka prieš visas. Tačiau išlieka klausimas, ar šis principas gali būti taikomas tada, kai šalis pati savanoriškai įsitraukia į karą už savo ribų.
Būtent todėl dalis ekspertų ir politikų ragina elgtis atsargiai. Pasak saugumo analitikų, karo plėtra būtų pavojinga ne tik Ukrainai ar Moldovai, bet ir visai Europai.
Hibridinis karas: informacinė įtampa ir visuomenės nuovargis tik auga
Pats generolas G. Vlad pripažino, kad šiandieninė Rusijos strategija daugiausia paremta hibridiniais metodais – informaciniu karu, dezinformacija, bandymu paveikti visuomenės nuomonę. Jo teigimu, „Rusija kariauja su mūsų piliečių protais“, skleisdama pasakojimus apie tai, kad „geriau investuoti į sveikatą ar švietimą, o ne į saugumą“[2].
Tačiau šis teiginys verčia ir kitą klausimą – ar tikrai viskas, kas prieštarauja militarizacijai, automatiškai yra Rusijos propaganda? Pastaraisiais metais vis daugiau europiečių atvirai sako pavargę nuo karo retorikos. Žmonės nori kalbėti apie taiką, ne apie naujus frontus.
Ir Lietuvoje vis garsiau pasigirsta balsų, kad šalies saugumas turi būti grindžiamas diplomatija ir stipria vidaus politika, o ne nuolatiniu pasirengimu „pulti pirmiems“. Kol kai kurie politikai kalba apie būtinybę „ginti kitas šalis dar prieš užpuolimą“, daug paprastų piliečių kelia paprastą klausimą: ar tokia pozicija nesukeltų dar didesnio karo, kuriame neliktų nei nugalėtojų, nei laimėtojų?
Rumunijos generolo žodžiai primena vis labiau ryškėjantį Europos susiskaldymą
Vieni tiki, kad tik ginklais galima sustabdyti Rusiją, kiti – kad ginklų kaupimas tik didina įtampą ir mažina šansus pasiekti taiką. Karo nuovargis, ekonominis nestabilumas ir didėjanti migracija jau dabar slegia Vakarų visuomenes.
O jeigu dar viena NATO narė nuspręstų „padėti viskuo“ ir įtraukti aljansą į naują regioninį konfliktą, tai paliestų ir Lietuvą – tiek politiškai, tiek ekonomiškai, tiek karine prasme.
Todėl šiandien kyla esminis klausimas: ar Europa vis dar ieško taikos, ar pamažu priima karą kaip naują normą? Ir jeigu Rumunija nuspręstų žengti pirmą žingsnį Moldovos gynybos link, ar Lietuva būtų pasirengusi sekti iš paskos – ar drįstų pasakyti „ne“ dar vienam karui, kuris net ne mūsų žemėje?
