Pasauliui stebint Ukrainą, Pakistanas su Indija vis labiau artėja prie karo
Pasaulio dėmesys pastaruoju metu sutelktas į Ukrainos karą, tačiau galimai dar didesnis pavojus slypi visai kitoje Žemės pusėje. Dviejų branduolinį ginklą turinčių valstybių – Indijos ir Pakistano – konfliktas vėl aštrėja, ir šį kartą ekspertai nuogąstauja, jog situacija gali išaugti iki didelio masto karinio susidūrimo, kuris galėtų peržengti net ir branduolinio karo slenkstį[1].
2025 metų balandžio 22 dieną Indijos mieste Pahalgame įvykdyta kruvina teroristinė ataka, nusinešusi 26 vietinių turistų gyvybes, dar kartą privertė įsitempti visą regioną. Indijos valdžia dėl šios tragedijos iškart apkaltino Pakistaną, nors pastarasis neigia bet kokį prisidėjimą prie šio išpuolio[2].
Indija žadėjo kerštą – praėjus vos savaitei po įvykio buvo uždrausta Pakistano lėktuvams skristi Indijos oro erdve. O gegužės pradžioje žengtas dar radikalesnis žingsnis: Indija beveik visiškai uždarė Chenabo upėje esantį Bagliharo užtvankos vandens ištekėjimą, taip pat grasina uždaryti ir kitus vandens šaltinius, gyvybiškai svarbius Pakistanui.
Be to, praėjus dviems savaitėms po teroristinės atakos, Indija nusprendė nebelaukti ir smogė Pakistanui raketomis, o pastarasis pažadėjo atsakyti tuo pačiu[3].
Vanduo – pavojingiausias Indijos ginklas?
Pakistanas labai priklausomas nuo Indijos teritorijoje tekančių upių – per 90 % jo vandens, naudojamo geriamajam vandeniui ir drėkinimui, ateina iš Induso upės ir jos intakų, tokių kaip Chenabas. 1960 m. su Pasaulio banko pagalba pasirašytas Induso vandens dalijimosi susitarimas užtikrino, kad 70–80 % vandens srauto iš Induso vakarinių intakų pasiektų Pakistaną. Tačiau po balandžio mėnesį įvykdyto išpuolio Indija drastiškai sumažino vandens tiekimą, uždarydama net 90 proc. Chenabo upės vandens.
Indijos valdžia teigia, jog vanduo sustabdytas dėl techninės priežasties – upės dugno valymo nuo nuosėdų. Tačiau žiniasklaidos šaltiniai ir ekspertai įtaria, kad tai yra tik pretekstas dar didesniems vandens ribojimams ateityje.
Tačiau Pakistanas sureagavo itin griežtai – gegužės pradžioje išbandė 450 km veikimo nuotolio žemė-žemė raketą, rengė karines pratybas Kašmyro pasienyje bei pažeidė anksčiau pasiektą paliaubų režimą. Pakistano gynybos ministras Khawaja Asifas gegužės 3 d. taip pat pareiškė:
„Jei Indija neleis vandeniui laisvai tekėti per sieną, tebūnie pasiruošusi – bet kuri užtvanka gali tapti taikiniu.“
Pakistano ambasadorius Rusijoje pridūrė, kad bet koks vandens sulaikymas bus netgi traktuojamas karo veiksmu, į kurį bus atsakyta visa karine jėga.
Kašmyras – didžiausias konfliktų židinys
Tiesa, konflikto šaknys slypi giliai praeityje. 1947 metais, Didžiajai Britanijai traukiantis iš Pietų Azijos, Indijos subkontinentas buvo padalintas į dvi valstybes – daugiausia induistų apgyvendintą Indiją ir musulmonišką Pakistaną. Šis skausmingas padalijimas, kurio metu apie 15 milijonų žmonių buvo priversti palikti namus, nusinešė apie 1 milijono žmonių gyvybes ir paliko gilias nuoskaudas tarp dviejų tautų. Indijoje susiformavo hinduistų dauguma su didele musulmonų mažuma, o Pakistane – atvirkščiai.
Jau nuo pat pradžių tarp šalių kilo nesibaigiantis konfliktas dėl Kašmyro regiono, kuris buvo padalintas tarp Indijos, Pakistano, o mažesne dalimi – ir Kinijos. Šis regionas laikomas vienu iš labiausiai militarizuotų pasaulyje ir nuolatos tampa ginkluotų susidūrimų epicentru. Vien per pastaruosius 80 metų Indija ir Pakistanas kariavo tris didelius karus (1965, 1971 ir 1999 m.) bei daugybę mažesnių konfliktų.
1965 m. 17 dienų karas, nukreiptas į Vakarų Pakistaną, pareikalavo tūkstančių aukų. 1967 m. 13 dienų konfliktas, per kurį Indija atakavo Šiaurės Pakistaną ir blokavo jo pakrantes, taip pat buvo kruvinas. 1999 m. Kašmyro slėnyje per tris mėnesius žuvo tūkstančiai karių. Paskutinis didesnis konfliktas įvyko 2019 m., o įtampa, ypač dėl Kašmyro, išlieka nuolatinė.
Branduolinio karo grėsmė – maža, bet reali
Abiejų šalių ginkluotosios pajėgos pastaraisiais metais buvo ženkliai stiprinamos. Indija pagal karinį biudžetą yra 5-oji pasaulio valstybė, vien pernai išleidusi net 86 mlrd. JAV dolerių gynybai. Šalies kariuomenėje – 1,5 mln. karių. Tuo tarpu Pakistanas turi 600 tūkst. aktyvių karių. Indijos karinės oro pajėgos ir laivynas taip pat žymiai stipresni nei Pakistano.
Vis dėlto ekspertai teigia, kad abi šalys gali vengti plataus masto karo, nors „didesnis vadovų polinkis rizikuoti gali įstumti konfliktą į pavojingą spiralinę situaciją“.
Didžiausia pasaulio baimė – branduolinių ginklų panaudojimas. Indija ir Pakistanas turi po maždaug 170 branduolinių galvučių. Kol kas nei viena pusė atvirai negrasina jų panaudoti, tačiau ekspertai perspėja, kad kritinėje situacijoje, kai viena iš šalių jaustųsi „įspausta į kampą“, toks pavojus taps labai realiu.
