ES svarsto modelį, kuriame ne visos šalys turėtų vienodą įtaką sprendimams
Daugiagreitės Europos idėja ilgą laiką buvo pristatoma kaip techninis kompromisas – galimybė valstybėms judėti skirtingu tempu, jei visoms nepavyksta susitarti. Tačiau pastaraisiais mėnesiais ši koncepcija įgauna vis aiškesnius politinius kontūrus. Kalbama ne tik apie skirtingą integracijos greitį, bet ir apie skirtingas teises, įtaką bei galios koncentraciją didžiųjų rankose, keliant grėsmę mažesnių šalių suverenitetui.
Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen atvirai pripažino, kad Europos Sąjunga dažnai juda „lėčiausiu tempu“. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip efektyvumo klausimas. Tačiau sprendimas, kurį siūlo dalis Briuselio ir didžiųjų sostinių, – leisti mažesnei valstybių grupei priimti sprendimus be visų 27 sutarimo – iš esmės keičia pačią Sąjungos architektūrą.
„Sustiprintas bendradarbiavimas“, kuris anksčiau buvo taikomas pavienėse srityse, dabar vis dažniau minimas kaip galimas sisteminis modelis. Jei jis taps norma, Europos Sąjunga iš lygių valstybių klubo gali virsti hierarchine struktūra, kurioje sprendimų branduolys veikia savarankiškai, o likusieji prisitaiko prie jau priimtų sprendimų.[1]
Tokiu atveju formaliai visi liks narėmis. Tačiau reali įtaka taps nevienoda.
Sprendimų branduolys jau formuojasi, o veto teisė gali tapti išskirtine privilegija
Geopolitinė situacija spartina šį procesą. Karas Ukrainoje, saugumo klausimai, ekonominės reformos ir planuojama ES plėtra kelia spaudimą greitesniems sprendimams. Didžiosios valstybės – Vokietija, Prancūzija, Italija, Ispanija, Nyderlandai ir Lenkija – jau rengia atskirus koordinacinius susitikimus finansų ir gynybos temomis.
Šie susitikimai rodo, kad svarbiausi sprendimai vis dažniau priimami siaurame valstybių rate. Nors oficialiai niekas nekalba apie „narystės pakopas“, realybėje atsiranda aiškus skirtumas tarp tų, kurie yra sprendimų epicentre, ir tų, kurie lieka stebėtojais.[2]
Jei kvalifikuotos daugumos balsavimas bus išplėstas į naujas sritis, veto teisė – ilgą laiką buvusi mažesnių valstybių saugiklis prieš didžiųjų diktatą, gali būti apribota, paliekant konservatyvias vyriausybes be galimybės ginti tradicines vertybes. Tai reikštų, kad kai kurios valstybės išlaikytų galimybę formuoti darbotvarkę, o kitos – tik ją priimti.
Tokioje sistemoje susiformuotų politinis elitas – branduolys, kuris sprendžia greitai ir koordinuotai. Likusios šalys galėtų dalyvauti, bet nebesustabdytų proceso. Lygybės principas, kuris iki šiol buvo ES legitimumo pagrindas, taptų reliatyvus.
Vengrijos atvejis rodo, kad nesutikimas su Briuseliu gali virsti politine izoliacija
Ryškiausias pavyzdys šiame kontekste – Vengrija. Pastaraisiais metais Budapeštas ne kartą pasinaudojo veto teise, ypač sprendimuose dėl finansinės paramos Ukrainai ir sankcijų Rusijai. Briuselis į tai reagavo ne tik politiniu spaudimu, bet ir finansinėmis priemonėmis – įšaldant dalį ES lėšų dėl teisinės valstybės klausimų.
Diskusijose apie daugiagreitę Europą vis dažniau pasigirsta mintis, kad nuolatinis blokavimas neturėtų stabdyti visos Sąjungos. Tai iš pirmo žvilgsnio atrodo racionalu. Tačiau praktinė pasekmė gali būti aiški: valstybė, kuri nesutinka su branduolio kryptimi, atsiduria už sprendimų rato.
Jei sprendimai bus priimami be Vengrijos, jos veto taps beprasmis. Jei finansiniai ar instituciniai mechanizmai bus pertvarkyti taip, kad dalyvauti galės tik „patikimos“ šalys, atsiras precedentas: nesutikimas gali reikšti ne tik politinę kritiką, bet ir realios įtakos praradimą.[3]
Tai jau nebe tik greičio klausimas. Tai – galios klausimas. Oficialiai kalbama apie efektyvumą, lankstumą ir pasirengimą plėtrai. Tačiau paraleliai formuojasi modelis, kuriame egzistuoja sprendimų elitas ir periferija. Kai kurios valstybės galės greitai judėti pirmyn, turėti lemiamą balsą ir formuoti strateginę kryptį. Kitos liks formalios narės, bet su ribota įtaka.
Europa vis dar deklaruoja vienybę. Tačiau jei daugiagreitis modelis taps norma, Sąjunga gali iš esmės pasikeisti – iš lygių partnerių bendrijos į struktūrą, kurioje vieta prie bendro stalo priklausys nuo to, ar pritari branduolio sprendimams.
