Vilniuje vėl drama dėl medžių
Vilnius jau kurį laiką yra gamtos mylėtojų, o gal pseudo mylėtojų akiratyje. Pirmiausiai nukirtus šimtametį ąžuolą jau buvo pakeltos ant kojų visos instancijos, tačiau lyg to būtų maža, dabar ir vėl naujas panašaus pobūdžio skandalas. Dar nenukirtus medžių, jų saugoti stojo ne tik pavieniai žmonės, bet ir prokuratūra. Tuo tarpu visuomenininkai ir gamtininkai bando prisišaukti dėmesio ten, kur jo iš tiesų reikia – valstybė leidžia kirsti medžius tiesiog masiškai, bet kol viskas vyksta po Vyriausybės sparneliu, tol, matyt, pokyčių tikėtis neverta.
Kipišas visuomenėje kilo po to, kai paaiškėjo, kad bendrovė „Dobilo daigas“ ketina rekonstruoti kavinę J. Basanavičiaus g. 14A ir pašalinti devynis medžius, kurie esą gadina pastatą ir atraminę sienelę.
Šalia šių medžių stovi skulptūra „Berniukas su batu“, skirta pagerbti Vilniuje vaikystėje gyvenusį žinomą prancūzų rašytoją Romaną Kacevą, kūrusį Romain‘o Gary pseudonimu.
Vilniaus miesto savivaldybė esą stengėsi apsaugoti medžius – klevą, šešis kaštonus, uosialapį klevą ir kaukazinę slyvą.Esą savivaldybė nesutiko leisti įmonei kirsti medžių, tačiau Vilniaus apygardos administracinis teismas patvirtino įmonės teisę dar kartą kreiptis dėl medžių šalinimo.
Kultūros paveldo departamento vadovas Vidmantas Bezaras pirmadienį žurnalistams sakė, kad paveldosaugininkai yra suderinę leidimą tvarkyti atraminę sienelę, kurią iš dalies griauna šalia augantys medžiai[1].
Tačiau atrodo, kad teisės atstovai patys sau gali prieštarauti. Jei vieni teisėjai tarsi palaiko įmonės ketinimus, kiti jau imasi tyrimo prieš tokius veiksmus.
„Viešojoje erdvėje pasirodžius pranešimams apie tai, kad, rekonstruojant kultūros paveldo J. Basanavičiaus g. 14A, Vilnius, pastatus ketinama iškirsti devynis brandžius medžius, bei kylant visuomenės susirūpinimui dėl tokių veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo, šiandien Generalinėje prokuratūroje priimtas sprendimas atlikti išsamų situacijos patikrinimą, po kurio bus sprendžiama dėl galimybės taikyti viešojo intereso gynimo priemones“, – rašo Lietuvos Respublikos prokuratūra[2].
Pavieniai medžiai rūpi, o miškai – ne?
Ir nors galima sutikti, kad mieste iškirsti visus medžius būtų didžiausia nesąmonė, vis dėlto kovos dėl kiekvieno medžio jau ima kvepėti nekokiais kvapais. Kaip pastebėjo žurnalistas ir politologas Vladimiras Laučius, kol visuomenininkai renkasi dėmesio dividendus kariaudami dėl kelių medžių Vilniaus senamiestyje, brandūs Lietuvos miškai kertami be jokio gailesčio.
„Tuo metu iš brandesnių miškų likučių visoje šalyje beveik nieko nelieka, visur stūkso apgailėtini jaunuolynai, kurie vietomis, lyg tyčiojantis, net pavadinti „kraštovaizdžio draustiniais” ir kitais gražiais vardais. Bet šitai įsijautusiems į savo kiemo kovas ir dramas vilniečiams – nė motais.
Niekas, deja, taip nekovoja dėl ištisų miškų šienavimo stabdymo, kaip dėl penkių medžių Basanavičiaus gatvėje“, – sako visuomenininkas.
Jis priduria, kad ginti medžius mieste tapo savotiška mada, mat tada pseudo gamtos mylėtojai galės papozuoti žurnalistams.
„Miškuose nei merų, nei prokurorų, nei žurnalistų, nei paspirtukų po ranka paprastai nebūna.
Tad tokios šiandien gamtosaugos realijos ir grimasos Lietuvoje. Kol „progresyvioji visuomenė” susirūpinusi keturiais medžiais miesto centre, šiukšlių rūšiavimo reglamentavimo derinimo detalėmis ir plastikinių šiaudelių pakeitimu šiaudeliais iš makaronų, miškai toliau beprotiškai naikinami ir verčiami monotipiniais jaunuolynais.
Bet užtat feisbukiniai kovotojai dėl dviejų medžių su makaronų šiaudeliais rankose gali jaustis kovojantys už gamtą. Valio įvaizdiniam pilietiškumui“,– sarkastiškai reziumuoja V. Laučius[3].
Savomis rankomis miškus kerta, svetimomis rankomis atsodina
Kasmet Valstybinė miškų urėdija su Aplinkos ministerija organizuoja „Nacionalinį miškasodį“. Šiais metais akcijoje dalyvavo rekordinis skaičius talkininkų, kurie kartu su šeimomis, draugais ir kolegomis sodino medelius daugiau nei 30-tyje sodinimo vietų visoje Lietuvoje.
Aplinkos ministras pastarąjį miškasodį pavadino „miško atkūrimu“.
„Šiandien atkūrėme mišką, per visą Lietuvą pasodinome 2,8 mln. medžių visuose urėdijos padaliniuose. Lietuvoje gajus mitas, kad iškirtus mišką jis nėra atsodinamas. Bet taip nėra – miškas per trejus metus privalo būti atsodintas ir prižiūrėtas, o naujasis Miškų įstatymas įpareigos kontroliuoti, ar miškas užaugo“, – sakė Simonas Gentvilas[4].
Tačiau ne visiems miškasodžio tradicija atrodo tokia jau nekalta. Juo labiau, kad atsodinti medžius urėdija kviečia paprastus žmones, kurie prie medžių kirtimo niekaip neprisidėjo. Medžius kerta ir iš jų užsidirba urėdija, į „nacionalinį miškakirtį“ žmonių niekas nekviečia ir pelnu nesidalina. O kai jau norima panaikinti padarytą žalą gamtai – čia jau prašoma, kad visos šalies žmonės jiems padėtų.
Botanikas Mindaugas Ryla neslepia pasipiktinimo ir tuo, kad urėdija atsodina tokius medžius, kurie naudingiausi jiems, bet ne gamtai.
„Pelno siekianti korporacija, dulkina visų mūsų gamtos turtus, buveinėse palieka visišką jovalą, kuriom atsikurti reiks beveik 100 metų (minimum 20, kad arimai ir kelmynai akių nebadytų), ir visa tai pateikiama kaip galimybė prisidėti prie gamtos puoselėjimo“, – rėžia jis.
Maža to, jis, kaip botanikas pastebi ir piktavališką elgesį, kai atsodinami praktiškai vienos rūšies medeliai – eglės. Kodėl? Nes jos auga sparčiai ir jas galima vėl greitai kirsti, tačiau Aplinkos ministerijai matyt nelabai rūpi, jog tos eglės labai jau limituoja bet kokią kitą augmeniją miškuose. Bet iš tiesų tai kam ta botaninė įvairovė, jei tikslas – kuo greičiau medį nupjauti?
„Eglynų monoplantacijos yra pati baisiausia kultūra gamtiniu požiūriu, nes tankiose plantacijose iki žemės neprasiskverbia saulės šviesa ir bioįvairovė tokiose plantacijose būna itin skurdi. Plius – krentantys dygliai pakeičia dirvos pH, taip ilgiems metams pakeisdami dirvožemį kitiems medžiams nepalankia linkme“, – savo feisbuke rašo gamtininkas[5].
