Senelių teikiama pagalba auginant anūkus siejama su geresne smegenų veikla
Naujas mokslinis tyrimas rodo, kad seneliai, kurie rūpinasi savo anūkais, dažniau pasižymi geresne atmintimi ir kalbos įgūdžiais nei tie, kurie vaikų priežiūroje nedalyvauja. Tyrimą paskelbė Amerikos psichologų asociacijos leidžiamas žurnalas Psychology and Aging, remdamasis ilgalaikiais duomenimis iš Jungtinės Karalystės.
Mokslininkai analizavo daugiau nei 1 700 vyresnių nei 50 metų senelių duomenis iš Anglijos senėjimo tyrimo (ELSA), kuris stebėjo dalyvių sveikatą ir kognityvinius gebėjimus per kelerius metus. Rezultatai parodė, kad tiek seneliai, tiek močiutės, kurie bent kartais prižiūrėjo anūkus, vidutiniškai geriau atliko atminties ir žodinio sklandumo testus nei tie, kurie to nedarė.
Vis dėlto ryškiausias skirtumas pastebėtas tarp moterų. Tyrimo duomenimis, tik močiutėms senelių priežiūra buvo susijusi ne tik su aukštesniu kognityviniu lygiu, bet ir su lėtesniu protinių gebėjimų silpnėjimu laikui bėgant. Geriausios auklės – seneliai, o nauda abipusė.
Svarbu pats vaidmuo, o ne su vaikais praleistos valandos
Įdomu tai, kad tyrimas paneigė gana paplitusią prielaidą, jog kuo daugiau laiko seneliai praleidžia su anūkais, tuo didesnė nauda jų smegenims. Mokslininkai nenustatė ryšio tarp priežiūros dažnumo ir kognityvinės sveikatos.
Pasak pagrindinės tyrimo autorės Flavios Chereches, svarbiausias veiksnys buvo pats faktas, kad žmogus yra įsitraukęs į anūkų priežiūrą. „Buvimas vaikus prižiūrinčiu seneliu, o ne konkrečios veiklos ar valandų skaičius, pasirodė reikšmingiausias kognityvinei funkcijai“, – teigiama tyrėjų komentare.
Vis dėlto pastebėta, kad seneliai, kurie tyrimo pradžioje jau turėjo geresnius protinius gebėjimus, dažniau užsiėmė įvairesnėmis veiklomis su anūkais. Tai buvo laisvalaikio leidimas kartu, pagalba ruošiant namų darbus, maisto gaminimas ar vaikų vežimas į mokyklą bei būrelius.
Tokia veiklų įvairovė siejama su aktyvesniu mąstymu, planavimu ir bendravimu bei socialinių santykių poreikiu. Žmonėms patinka atsakomybė, proga būti naudingais ir taip palaikomas ryšys su artimaisiais.
Tyrėjai pabrėžia, kad rezultatai neleidžia teigti, jog anūkų priežiūra „pagerina“ smegenis savaime. Greičiau tai rodo ryšį tarp socialinio įsitraukimo, kasdienės atsakomybės ir kognityvinės sveikatos vyresniame amžiuje.
Nauda egzistuoja, bet tik tada, kai priežiūra nėra užkraunama kaip našta
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad senelių vaidmuo šeimoje turi ir kitą pusę. Ne visais atvejais anūkų priežiūra yra savanoriška ar džiuginanti. Kai kuriems seneliams tai tampa nuolatine pareiga, kuri sukelia nuovargį, stresą ar net konfliktus su vaikų tėvais.
Pačioje studijoje pažymima, kad teigiami kognityviniai efektai gali priklausyti nuo šeimos aplinkos. Jei priežiūra vyksta palaikančioje, pagarba grįstoje aplinkoje, ji gali būti naudinga. Tačiau jei seneliai jaučiasi spaudžiami, neįvertinti ar pervargę, poveikis gali būti visiškai kitoks.
Šis aspektas ypač aktualus šiandien, kai vaikų priežiūros paslaugos daugelyje šalių tampa vis brangesnės, o dirbančios šeimos vis dažniau remiasi senelių pagalba. Tyrėjai pabrėžia, kad būtina aiškiai kalbėtis apie ribas, lūkesčius ir savanoriškumą.
Mokslininkai planuoja toliau tirti, kaip šeimos santykių kokybė, emocinis klimatas ir priežiūros pobūdis gali keisti senelių patirtį. Tačiau jau dabar aišku viena – socialinis ryšys, prasmingas vaidmuo ir kasdienė sąveika su kitais žmonėmis išlieka svarbūs veiksniai, padedantys išlaikyti aktyvias smegenis ir vyresniame amžiuje.
