Politiniai karščiai, ko gero, užsitęs
Matyt, esminis klausimas juose yra, o kaip atskirti pelus nuo grūdų?
Politiniai skandalai itin traukia visuomenės dėmesį? Bet dažnai už jų slypi manipuliacijos, skirtos diskredituoti X ar Y. Ir beveik nesvarbu, kas yra jų objektas: asmuo ar organizacija. Tad kokia yra dirbtinių skandalų anatomija?
Dažniausiai juose išskiriami keturi pagrindiniai etapai.
1. Pasirengimas, arba taikinio pasirinkimas ir intrigos sukūrimas.
Pirmasis žingsnis – surasti politiškai reikšmingą taikinį. Tada sukuriamas pretekstas: reali ar tariama klaida, dažnai susijusi su emocingomis temomis, tokiomis kaip korupcija, neskaidrumas ir panašiai. Žiniasklaidoje ar socialiniuose tinkluose paskelbiamas „anonsas“ apie būsimą „sensaciją“, siekiant patraukti dėmesį.
Kaip atpažinti? Dviprasmiškos užuominos, šaltinių mišrainė (patikrinami ir anonimiški), emocingi kaltinimai ir pusiau tiesa, kai „varpai skambina, bet neaišku iš kurios pusės“.
2. Puolimas: „tyrimas“ ir kaltės naratyvas
Antrame etape sinchroniškai keliuose kanaluose (pvz., portaluose, TV, socialiniuose tinkluose) publikuojamas „tyrimas“. Jis dažnai remiasi pusiau tiesa, iš konteksto išimtomis frazėmis ar spekuliacijomis. Taikiniui priskiriamas „kaltojo“ vaidmuo, o jo pozicija ignoruojama arba vaizduojama kaip „išsisukinėjimas“.
Kaip atpažinti? Faktai maišomi su interpretacijomis, o atsakymai retai pateikiami visa apimtimi.
3. Eskalacija: spaudimas per institucijas ir viešumą
Skandalas įgauna pagreitį: institucijos (pvz., teisėsauga) užverčiamos skundais, o politiniai oponentai reikalauja tyrimų ar atsistatydinimo. Galima ir nauja kaltinimų banga. Organizuojami nedideli protestai ar performansai, kurie žiniasklaidoje pateikiami kaip „visuomenės pasipiktinimas“. Socialiniai tinklai tampa pagrindiniu įrankiu, platinančiu kaltės naratyvą. Bet jį gali „sėkmingai“ platinti ir „teisingos“ žiniasklaidos priemonės.
Kaip atpažinti? Skundų ir siūlymų institucijoms vajus ir dirbtinai kuriamas „visuomenės pyktis“, ar žiniasklaidoje yra pateikiamos abiejų pusių nuomonės tolygiai ir vienoda apimtimi.
4. Kulminacija: ekspertų įtraukimas ir kaltinimai
Paskutiniame etape pasitelkiami „nepriklausomi“ ekspertai ir nuomonės formuotojai, kurie sustiprina kaltės įspūdį. Naratyvas eskaluojamas iki kaltinimų atsakomybe ar net ryšiais su priešiškomis valstybėmis. Tuo pat metu ieškoma taikinio aplinkos narių, kurie galėtų pereiti į kitą pusę, taip silpnindami jo pozicijas.
Kaip atpažinti? Spekuliatyvūs ir be tvirtų įrodymų kaltinimai. „Naratyvo“ kūrimas, kuriam tikri faktai nėra svarbūs.
Kaip apsisaugoti?
Būdai yra bent keli. Tikrinti šaltinius: ar „tyrimas“ remiasi patikimais faktais? Stebėti sinchronizaciją: ar informacija plinta vienu metu keliuose kanaluose? Būti kritiškais emocingiems naratyvams: jie dažnai slepia manipuliacijas. Nepamiršti sveiko proto: geriau juo remtis nuolat.
Autorius: profesorius Algis Krupavičius.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
