Sisteminėje žiniasklaidoje niekaip neišnyksta svarstymai dėl „ne tos“ valdančiosios koalicijos
Sisteminėje žiniasklaidoje iš nuolat pasikartojančių temų sąrašo niekaip neišnyksta svarstymai dėl „ne tos“ valdančiosios LSDP, LVŽS ir Nemuno Aušros koalicijos. Kaip taisyklė koalicijų reikalai yra svarbūs iš karto po rinkimų arba kai žlunga valdžioje esanti koalicija.
Dabar, kai po Seimo rinkimų praėjo daugiau nei pusantrų metų, o per juos kiek pasikeitė valdančioji dauguma, premjerai ir vyriausybės sudėtis, jau būtų laikas „ne tos“ koalicijos temą dėti į stalčių. Nors ir nenormalu, bet ji kaip yra, taip yra žiniasklaidos ir įvairių politikos komentatorių spekuliacijose.
Tokio nuolatinio kartojimo intencijos yra gana aiškios
Gal socialdemokratai ir jų lyderiai neatsilaikys prieš nuolatinį viešą gėdijimą bei atvirą spaudimą ir pabandys Nemuno Aušrą pakeisti kuo nors kitu, ar galiausiai pasilikti valdančiąja mažuma.
Mandatų aritmetikos požiūriu kitos galimos centro kairės koalicijos neturėtų daugumos parlamente. Ideologiškai dabartinė koalicija yra iš esmės centro kairioji. Tad dėl politikos prioritetų esamiems koalicijos nariams susitarti nėra itin sunku. Bet kaip ir kiekvienoje koalicijoje nuomonių ir sprendimų išsiskyrimų yra. Nors kelių nesutarimų koalicijos paprastai neišsivaikšto.
Socialdemokratai visame informaciniame triukšme dėl valdančiosios koalicijos dabarties ir ateities pirmiausia turėtų prisiminti savo istoriją per paskutinius 25-erius metus. Ir per buvusių patirčių prizmę vertinti šių dienų realijas.
Po 2000 m. Seimo rinkimų prezidentas Valdas Adamkus ignoravo faktą, jog A. Brazausko socialdemokratinė koalicija laimėjo rinkimus, gavusi net 38 proc. ir beveik pusės milijono rinkėjų paramą, o valdžios raktus atidavė Naujajai Sąjungai (socialliberalams) su Artūru Paulausku ir Liberalų Sąjungai su Rolandu Paksu. Prieš tuometinius rinkimus sumanyta „naujoji politika“ nebuvo bloga idėja savaime, bet jai pristigo rinkėjų paramos, nes Centro Sąjunga nepateko į Seimą ir galimai koalicijai pritrūko mandatų. 2001 m. viduryje „naujoji politika“ išsivaikščiojo. Tada jau socialdemokratai sudarė ideologiškai gerokai labiau susietą koaliciją su socialliberalais. Beje, tuomet tos pačios sisteminės ir dešiniosios žiniasklaidos populistu vadintu A. Paulausku. LSDP ir Naujoji Sąjunga koalicijoje dirbo iki 2004 m. Seimo rinkimų. Ir didžiausi darbai buvo Lietuvą atvesti tiek į Europos Sąjungą, tiek į NATO. Abu darbai buvo padaryti.
2001 m. LSDP pasirinko koaliciją su „populistais“ socialliberalais, kas leido jiems įgyvendinti gana nuoseklią vertybiškai suderintą politiką ir užsitikrinti stabilią parlamentinę daugumą. 2004 m. Seimo rinkimuose abi partijos dalyvavo su Brazausko ir Paulausko koalicijos vėliava. Juose jie liko antri su beveik 21 proc. balsų. Pirmoji tada su daugiau nei 28 proc. balsų buvo Darbo partija, kurios ištakos buvo tie patys socialliberalai. Tad po rinkimų LSDP ir Naujoji Sąjunga sugrįžo į valdžią, o Darbo partija į ją atėjo naujai. Bet 2006 m. viduryje įvyko parlamentinis perversmas. A. Brazauskas paliko premjero postą, o kiek anksčiau nepasitikėjimas buvo pareikštas A. Paulauskui kaip Seimo pirmininkui. Bet socialdemokratai liko valdžioje ir pirmą kartą šiuolaikinės Lietuvos istorijoje suformavo mažumos vyriausybę. Tuomet atsirado 2K – Gedimino Kirkilo ir Andriaus Kubiliaus – asmeninis aljansas. Tad G. Kirkilo vyriausybę nuo „galinės sėdynės“ gerokai vairavo Tėvynės Sąjunga. O prieš artėjusius 2008 m. Seimo rinkimus akivaizdžiai pasitvirtino senasis posakis, jog politikoje nėra amžinų draugų ar priešų, yra tik amžini interesai, ir Tėvynės Sąjunga nusprendė LSDP mažumos vyriausybės neberemti. Rinkimai artėjo, o savi marškiniai visada arčiau kūno. Kad čia nėra padorus žingsnis, tai kam visa tai rūpi.
2008 m. rinkimų rezultatai socialdemokratams nebuvo tragiški, nes jie surinko beveik 12 proc. balsų, kai Tėvynės Sąjunga gavo kiek mažiau nei 20 proc. X faktoriumi tuomet tapo Arūno Valinsko Tautos prisikėlimo partija atsiriekusi net 15 proc. balsų. O treti su beveik 13 proc. rinkėjų parama finišavo R. Pakso Tvarka ir teisingumas.
Po 2K istorijos socialdemokratai pagrįstai galėjo tikėtis, kad juos pirmoje vietoje atsidūrę konservatoriai pakvies į naują koaliciją. Dėl artėjančios finansų krizės buvo daugiau nei reikia argumentų pirmą kartą Lietuvos istorijoje sudaryti „didžiąją” koaliciją su LSDP.
Bet Kubilius ir Co paliko LSDP nuošalyje ir paėmė į daugumą politikos naujokus – Tautos prisikėlėlius. A. Valinskui bent laikinai atidavė LRS pirmininko postą. Kiek vėliau jie patys jį išmetė iš jo.
Tad 2006 m. mažumos vyriausybės scenarijus LSDP baigėsi prie suskilusios geldos.
Šiandien LSDP gali rinktis 2001 arba 2006 m. scenarijų. Jie yra realiausi
2001 m. scenarijus perkeltas į 2026 m. LSDP reikštų, jog jokių aštrių posūkių ar vertimosi per galvą dabartinėje koalicijoje nebus, nes ji ideologiškai tinkamai susieta, o 80 mandatų užtikrina tvirtą daugumą Seime. Koalicija laikas nuo laiko ginčysis, bet toliau dirbs.
2006 m. scenarijus būtų toks, jog koalicijos sutartis nutraukiama, o Nemuno Aušra palieka koaliciją. Tada vėl nauja postų dalybų banga ir galimai mažumos vyriausybė. Kurią vairuoti norėtų tie patys konservatoriai nuo galinės sėdynės. Sisteminė žiniasklaida gal mažiau „ne tos“ koalicijos temą tampytų. Bet toks efektas įmanomas tik trumpam. Sancta simplicitas, jei socialdemokratai kitaip manytų. O rinkėjams trečią kartą politinio pyrago raikymas per nepilnus dvejus metus LSDP kaip patikimos partijos įvaizdžio nesustiprintų. Priešingai.
Ar yra kitos alternatyvos? Veikiausiai ne. LSDP koalicijos su liberalais ir konservatoriais jų rinkėjų akimis būtų lygu politinei savižudybei. Vardanlietuvių susigrąžinimas žadėtų, ko gero, dar didesnes įtampas ir intrigas parlamentinėje koalicijoje nei dabar yra.
Bet galiausiai socialdemokratų pasirinkimai artimoje ateityje bus lakmuso popierėlis ar LSDP geba mokytis iš savos istorijos ir patirčių.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
