Prieš šimtą metų Vokietijoje taip pat, kaip ir dabar
Prieš šimtą metų Vokietijoje taip pat, kaip ir dabar, švietė saulutė, žmonės sėdėjo kavinėse, dauguma nekreipė dėmesio ir manė, kad tai jų neliečia. Arba kad taip tiems kitokiems ir reikia, nes „mes už Tautą“.
Alus su dešrelėmis buvo svarbiau už sveiką protą. Ir, entuziastingai pritariant vis didesnėms bukapročių minioms, lėtai išvešėjo, išsiskleidė blogio žiedus nacizmas.
Argi to neprimena kasdien eskaluojama tautinė neapykanta ir tyčiojimasis iš kitos tautos kultūros, kalbos, meno? Patyčios iš savo tautos istorijos, kultūros, kalbos, piliečių konstitucinių laisvių?
Kasdien ujami ir viešai niekinami kitaip manantieji, įbauginta ir krūmuose tupinti inteligentija. Menkystų, prisitaikėlių ir „valstybės kūrėjų“ – dvasios ubagų – siautėjimas aplink politiką ir politikoje.
Vis labiau baili, susitaikiusi ir prisitaikiusi visuomenė
Baimė sakyti, ką galvoji, įvardinti durnius ir noras mėgautis nežinojimu. Ir koks noras sudraskyti į gabalus tuos, kurie sudrumsčia sotų dvasios miegą!
Manote, tai atsitiktinai prasidėjo pusiau sukarintų organizacijų ir grupelių, grasinančių fiziškai susidoroti su neįtikėliais, kūrimasis prie valstybės struktūrų? Komendantūrose sudaromų priešų sąrašų dienai X, grasinimų susidoroti socialiniuose tinkluose teisėsauga „nepastebi“?
Kada dar propagandos neužzombintiems žmonėms liepsite prisisiūti geltonas „penktosios kolonos“ žvaigždes, ponai? Valdžia tą puikiai mato, tyliai toleruoja, vis atviriau skatina ir palaiko. Jai tai patinka.
Neviešai patapšnoja per petį ar valstybės vadovų lūpomis pažymi žmones ir taikinius, kuriuos reikia sunaikinti. Jeigu visuomenė, jos sąžinė ir išmintis, tikrieji tautos lyderiai ir toliau tylės, šis procesas taps nebegrįžtamu.
Istoriniais tautiniais lozungais atvertas kelias į susinaikinimą
Ein Volk, ein Reich, ein Führer! Tai istoriniais tautiniais lozungais ir pseudovalstybine isterija apkaišytas, plačiai atvertas kelias į kultūrinį, moralinį, pilietinį ir tautinį susinaikinimą.
Mes nesame didžioji tauta, kuri net po pralaimėtų karų išlieka. Visuotinai vykdomoje karo psichozėje, prasidedant neišvengiamiems geopolitiniams lūžiams, lėtai veriasi durys į fizinę tautos ir valstybės mirtį.
Miegantis žmogus prižadintas būna piktas. Visi tą matantys ir bandantys pasakyti tampa priešais ne tik vidiniams okupantams, atėmusiems Tautai teisę pačiai spręsti savo ateitį.
Bet ir tiems, dėl kurių stengiasi, nors galėtų ramiai sau gyventi ir vargo nematyti. Indėnų patarlė sako: neįmanoma pažadinti to, kuris apsimeta miegančiu.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
