Kiekvieną valstybę ir visuomenę visais laikais valdė ir valdo elitas
Kiekvieną valstybę ir visuomenę visais laikais valdė ir valdo elitas, aukštuomenė, politinė klasė ar kaip ten dar tą įtakingą sluoksnį, kurio atstovai pasikeisdami ateina į valdžią, pavadintum. Čia pavadinkime juos aristokratais.
Tai tie, kurie susitapatina su valstybe, jos interesais, ją laiko aukštesne vertybe ir savanoriškai sutinka savo asmeninius interesus ir naudą derinti su bendruomenės ir tautos interesais. Esant reikalui, tam paaukodami savo ramų egzistavimą, o kai reikia – ir viską. Nes supranta, kad yra atsakingi, kad tai jų vaikų ateitis.
Netgi, atrodo, vienvaldis ir baisus despotas turi savo artimą ratą, kuris remiasi platesniu sluoksniu, ir niekada nevaldo vienas. Tuo labiau, net diktatorius negali ilgai priimti sprendimų, prieštaraujančių to sluoksnio interesams, nes būtų po kiek laiko pats nušluotas.
Demokratijos idėja yra tik ta, kad valstybė neišsigimtų į šio visada valdančiojo sluoksnio diktatūrą
Ir tai yra normalu. Demokratijos idėja yra tik ta, kad valstybė neišsigimtų į šio visada valdančiojo sluoksnio diktatūrą, kad rinkimų ir daugmaž laisvos, tarpusavyje konkuruojančios žiniasklaidos procedūromis valdantysis sluoksnis būtų nuolat visuomenės daugumos kontroliuojamas ir jo padėtis būtų periodiškai legitimuojama.
Tada politinėje klasėje nuolat vyksta bent minimaliomis taisyklėmis apibrėžta kova tarp konkuruojančių dėl įtakos politinės klasės grupuočių ir asmenybių, o atskirų socialinių grupių interesai derinami. Kada to nėra, politikoje, kaip ir ekonomikoje, oligopolijų įsigalėjimas veda į stagnaciją ir supuvimą.
Visuomenės kontroliuojama ir atsakinga aukštuomenė yra valstybės stabilumo ir išlikimo pagrindas
Esmė ne ta, kad politinė klasė egzistuoja, nes kitaip niekada nebuvo ir nebus. Visuomenės kontroliuojama ir atsakinga aukštuomenė yra valstybės stabilumo ir išlikimo pagrindas. Ir atvirkščiai, neatsakingas ir nekontroliuojamas elitas, kaip ir prasigėrusi bajorija, yra valstybės išsigimimo ir nykimo priežastis.
O baisiausia būna tada, kai tikrasis kultūrinis, intelektualinis ir politiškai atsakingas visuomenės sluoksnis yra marginalizuojamas ir išstumiamas iš politinio gyvenimo. Kada aukštuomene, „aristokratais“, tampa prastuomenė – savanaudiška, parsidavėliška, godi, pavydi, primityvi ir niekinga. Kada valdžion ateina švonderiai.
Tokia valstybė ir visuomenė yra pasmerkta, jeigu šios padėties neįstengs pakeisti. Situacijoje, kada aukštuomenės padėtį valstybėje uzurpavo išdavikiška, baili ir egoistiška prastuomenė, pasitelkianti savo propagandai patyčias ir padugnes, mes gyvename dabar. Įsijunkit bet kada televizorių, atsidarykit bet kurį portalą – ir pamatysit menkystas.
Tikroji tautos aristokratija, tikrasis elitas niekur nedingo, jis yra
Tai tokie pat žmonės kaip ir mes, kontroliuojami pinigais ir paskolomis, išgasdinti dėl savo šeimos ir vaikų, nebetikintys savo valstybe, įskaudinti dėl tokios akivaizdžios neteisybės. Ir užguiti taip pat, kaip ir visa tauta. Tačiau nepasidavę ir nesusitaikę.
Tik neturintys tam galimybių, paniekinti, pašalinti iš viešumos. Ir kokio nors (pabandykim sekundei įsivaizduoti, jei ir nebetikit) naujo tautos atgimimo atveju nebūtų kam daugiau imtis atsakomybės. Tai būtų be galo sunku, būtų kaltinimų, nepasitikėjimo ir pasmerkimų audra – ne daugelis pasiryžtų. Bet kito kelio nėra ir kitų žmonių Lietuvoj neturim.
