Aiškėja kodėl E. Macronas nori kariauti su Rusija: kuo čia dėta Lietuva – vis dar neaišku

Įtampa tarp Rusijos ir Prancūzijos – nesusijusi su Ukraina

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas prieš keletą mėnesių pareiškė, jog neatmeta galimybės, kad NATO šalių kariai būtų siunčiami į Ukrainą. Kalbėta apie įvairias mokymo ir pagalbos misijas. Toks pareiškimas buvo netikėtas ne tik pasauliui, tačiau tikėtina – ir pačiam prancūzų politiniam elitui.

Iniciatyva džiaugėsi Kijevas, kritiką jai išreiškė Maskva, tačiau artimiausi ir svarbiausi Prancūzijos partneriai buvo atsargūs. Didelė dalis Vakarų valstybių su JAV priešakyje tvirtai pareiškė, kad savo karių į Ukrainą nesiųs. To priežastis paprasta – vengiama eskaluoti jau ir taip įtemptą konfliktą.

Tačiau Baltijos šalys ir kai kurios Rytų Europos valstybės šios iniciatyvos atžvilgiu nebuvo tokios griežtos. Lietuvos atveju, ši idėja valdžios atstovus sužavėjo beveik iš karto. Nors šiuo metu kalbama tik apie tokią galimybę ateityje, Lietuvoje karių siuntimui į užsienį jau net yra parengti įstatymai.

Dalis apžvalgininkų mano, kad Vakarų kariai Ukrainoje, net ir veikdami išimtinai apmokymo tikslais, galėtų duoti didžiulę naudą, padėtų perlaužti Rusijos puolimą. Vis dėlto, E. Macrono idėja iš tiesų gali būti susijusi su visai kitu pasaulio kraštu, kuris Lietuvai, vargu, ar taip rūpi.

Jau kurį laiką Prancūzija, viena iš buvusių kolonijinių pasaulio galių, susiduria su iššūkiais Afrikoje. Buvusios kolonijos, vėliau tapusios nepriklausomomis valstybėmis, siekia visiškai atsiriboti nuo Prancūzijos, rengia perversmus, organizuoja neramumus. Prancūzija ramybę bando užtikrinti savo kariais, ne kartą anksčiau buvo prašyta ir sąjungininkų pagalbos.

O buvusioms Prancūzijos užjūrio teritorijoms tolstant nuo Paryžiaus, jos artimesnės tampa Maskvai. Jau prieš keletą metų dalyje Afrikos valstybių ėmė veikti privatūs rusų samdiniai „Wagner“ su Jevgenijumi Prigožinu priešakyje. Po nesėkmingo bandymo perimti valdžią ir jo mirties, dabar samdiniai yra tapę Rusijos pajėgų dalimi.

Tai sudaro grėsmingą situaciją: dėl įtakos Afrikos valstybėse ir jose slypinčių gamtos išteklių besigrumianti Prancūzija ir Rusija yra arčiau viena kitos, nei manyta iki šiol. Tai reiškia, kad tiesioginio susidūrimo ir konflikto scenarijus gali plėtotis visai ne Ukrainoje, o būtent vienoje iš Afrikos valstybių, o E. Macronas, kalbėdamas apie karių siuntimą į Ukrainą, iš tiesų jau gali galvoti apie naują karą, į kurį bus priversti įsitraukti ir sąjungininkai.

Prancūzija eina va bank, o Rusija švaistosi grasinimais

Neabejotina, kad tiek Prancūzija, tiek ir Rusija supranta įtampos Afrikoje lygį, tačiau abi šalys bei jų lyderiai pasirenka skirtingą veiksmų planą. Kaip ir įprasta, Rusija su Vladimiru Putinu priešakyje imasi grasinimų; savo ruožtu Prancūzija rizikuoja ir atrodo, jog rengiasi Rusiją sužlugdyti Ukrainoje, kad ši vėliau neturėtų panašių ambicijų Nigeryje ar Konge.

Dar praėjusią savaitę Prancūzijos ir Rusijos gynybos ministrai surengė pokalbį telefonu. Tai buvo pirmasis toks pareigūnų kontaktas nuo 2022 m. spalio mėnesio. Pokalbio metu ministrai aptarė išpuolį Maskvoje, už kurį atsakomybę prisiėmė „Islamo valstybė“, ir Rusijos karą prieš Ukrainą. Prancūzijos gynybos ministras Sebastienas Lecornu patikino kolegą iš Rusijos Sergejų Šoigu, kad Prancūzija visada buvo pasirengusi duoti atkirtį „terorizmui“ ir yra pasirengusi „plėsti kontaktus, siekiant kuo veiksmingiau kovoti su šia grėsme“.

Tačiau jau kitą dieną, Prancūzijos prezidentas E. Macronas pasmerkė „keistas ir grėsmingas“ Rusijos remarkas, kurios buvo išsakytos neeilinio Prancūzijos ir Rusijos gynybos ministrų telefoninio pokalbio metu^[1].

„Pašnekovo iš Rusijos komentarai buvo keisti ir grėsmingi“, – sakė E. Macronas žurnalistams, pridurdamas, kad Prancūzija kreipėsi į Rusiją, mat Paryžius turėjo „naudingos informacijos“ apie tai, kas ir kaip surengė Maskvos koncertų salėje įvykdytą išpuolį.

Šių metų kovo mėnesį paskelbtame interviu Rusijos prezidentas V. Putinas sakė, kad Prancūzijos vadovas kritikuoja Maskvą dėl Ukrainos karo tik todėl, nes jaučia apmaudą dėl Afrikos. Taip V. Putinas pasisakė jau po E. Macrono idėjos siųsti NATO karius į Ukrainą.

„Tokia aštri Prancūzijos prezidento reakcija, gana emocinga, be kita ko, susijusi su tuo, kas vyksta Afrikos šalyse“, – sakė V. Putinas, pabrėžęs, kad problema nėra Ukraina^[2].

V. Putino teigimu, problema yra „Wagner“ kariai, dėl kurių „lipimo ant uodegos“ yra sunerimusi Prancūzija. Rusijos prezidentas teigė, kad kai kurių Afrikos šalių vadovai tiesiog norėjo derėtis su Rusijos verslininkais ir kad jie nenorėjo dirbti su prancūzais.

Iš tiesų, įtampa tarp Prancūzijos ir Rusijos išaugo ne dėl pastarosios invazijos į kaimyninę Ukrainą, o dėl įtakos Afrikoje. Situacija pakito jau 2010 m., kai privati karinė grupė „Wagner“ buvo dislokuota Afrikos žemyno teritorijose.

Būtent po 2022 m. invazijos į Ukrainą pradžios, nuo likusio Vakarų pasaulio sankcijomis atribota Rusija ieško naujų draugų. Tai ji daro stiprindama ekonominius ir diplomatinius ryšius ne tik su Indija ar Kinija, bet ir su Afrikos valstybėmis. Pernai vasarą Sankt Peterburge net buvo surengtas antrąsis Rusijos ir Afrikos aukščiausiojo lygio susitikimas, vėliau Rusijoje taip pat lankėsi Afrikos valstybių vadovų delegacija^[3].

Akivaizdu, kad Afrikoje Rusija bando pritraukti skirtingų valstybių lyderius į savo stovyklą. Maskva ten deklaruoja tai, ką politikai ir eiliniai žmonės nori girdėti: kritikuoja imperializmą, kolonijinę praeitį, kaltina Vakarus, kad šie, naudodamiesi sankcijomis, blokuoja rusiškų grūdų ir trąšų, kurios yra būtinos daugeliui Afrikos šalių, eksportą. Nors kol kas daugelis Afrikos šalių, Rusijos ir Vakarų tarpe laikosi neutralumo, akivaizdu, kad retorika, nukreipta prieš imperialistinę Prancūziją, veikia.

Afrikoje gali subręsti naujas konfliktas, jo užuomazgos pastebimos ne vienerius metus

Vien dėl pastarųjų kelerių metų karinių perversmų Vakarų Afrikoje šis regionas tapo Prancūzijos ir Rusijos konkurencijos objektu, nors akivaizdu, kad problema yra permaininga ir dažnai tragiška regiono istorija. Nuoskaudą laikančių šalių lyderiai būtent Prancūziją ir net ją remiančius Vakarus gali matyti kaip agresorius, kai Rusija šioje istorijoje staiga tampa išvaduotoja.

Prancūzija istoriškai valdė didžiąją dalį Vakarų Afrikos teritorijos kaip kolonijas. Prancūzams priklausė Mauritanija, Senegalas, Malis, Gvinėja, Dramblio Kaulo Krantas, Burkina Fasas, Beninas ir Nigeris^[4]. Prancūzijos kolonijų Afrikoje federacijos sostinė buvo Dakaras, o federacija gyvavo nuo 1895 m. iki 1960 m.

Tik 1959 m. buvo pradėta oficialiai dekolonizuoti regioną, tačiau procesas buvo sudėtingas ir net jam pasibaigus, Prancūzijos dominavimas regione išliko iki šių dienų. Su Vakarų Afrikos šalimis ir toliau buvo vystomi glaudūs ekonominiai, politiniai, net kariniai ryšiai.

Juk Prancūzija Vakarų Afrikoje yra dislokavusi tūkstančius karių, kurie atlieka daugybę užduočių, ekonominius ryšius įrodo CFA franko, valiutos, kuri naudojama daugelyje regiono šalių, kurso susiejimas su euru^[5]. Šie ekonominiai ryšiai regione suteikė Prancūzijai galimybę patekti į Afrikos rinkas taip, kaip to negali padaryti jokia kita valstybė, o Prancūzijos karinės pajėgos padėjo užtikrinti, kad valdžioje išliktų Prancūzijai palankios vyriausybės.

2014 m., kai su ISIS susiję teroristai pirmą kartą ėmė aktyviai veikti, Prancūzija, bendradarbiaudama su šešiomis Afrikos sausringojo Sahelio regiono valstybėmis, operacijai „Barchanas“ dislokavo net apie 5 000 elitinių karių.

Tačiau tik praėjusių metų gruodį Prancūzijos kariai paliko Centrinės Afrikos Respubliką po to, kai Paryžius nusprendė, kad vietos valdžia ten prisidėjo prie anti-prancūziškos kampanijos, kuriai, kaip įtariama, vadovauja Rusija^[6].

Vasario mėnesį naujoji Burkina Faso karinė vyriausybė paprasčiausiai išvijo Prancūzijos pajėgas, pasidžiaugė nauja strategine partneryste su Rusija. Rugpjūčio mėnesį po pakartotinių perversmų Malyje, šios šalies valdančioji chunta pasipiktino ten dislokuotais 2 400 prancūzų karių ir privertė juos pasitraukti į kaimyninį Nigerį, kuris tapo nauja pagrindine jų operacijų Sahelio regione baze. Tačiau galiausiai E. Macronas buvo priverstas paskelbti, kad ir iš Nigerio išveda savo karius bei ambasadorių.

Matome, kad pastaraisiais metais dažnėja perversmai ir pasipiktinimas Prancūzijos įtaka. Taip daugeliu atvejų Prancūzijos karinės pajėgos ir Prancūzijai palankios vyriausybės buvo nušalintos. Tačiau naujiems režimams vis dar reikia karinės paramos, kad būtų garantuota valdžia. Būtent todėl prancūzams pasitraukus, buvo atsigręžta į rusus.

„Wagner“ grupė jau ne vienerius metus veikė Centrinėje Afrikoje, tad gali patogiai pasiekti ir kitus Afrikos regionus. O nauji režimai, kurie kreipiasi tokios pagalbos, už atlygį rusams turi ir ko pasiūlyti – aukso. Remiantis „The Blood Gold Report“ duomenimis, taip grupuotė iš Afrikos režimų Rusijai uždirbo 2,5 mlrd. dolerių Afrikos auksu. „Wagner“ net sugebėjo gauti kasybos teises ir susitarimus iš šių naujųjų Afrikos vyriausybių mainais už režimų išlaikymą valdžioje.

Prancūzijai tai tampa įrodymu, kad jos galia ir įtaka regione mažėja, tačiau V. Putinas yra teigęs, kad Rusija nėra dėl to atsakinga, esą Maskva nieko nekursto ir neorganizuoja, o „Wagner“ ten veikia nepriklausomai. Žinoma, galima numanyti, kad iš „Wagner“ uždirbtų milijardų pasipelnyti Maskva neatsisako.

Prancūzija be Afrikos susidurs su keblumais: gyvybiškai svarbus urano išgavimas pakibs ant plauko

Prancūzija iš visų jėgų stengiasi nepaleisti savo įtakos Afrikoje. Taip yra ne tik dėl prestižo. Dalyje Afrikos valstybių išgaunama daugybė gamtos turtų, iškasenų, metalų ir mineralų, kurie padeda būtent Prancūzijos ekonomikai ir taip leidžia šaliai išlikti įtakingiausiųjų pasaulio valstybių grupėje, kuri priima esminius, globalius sprendimus^[7].

Negana to, regione išgaunamas ir uranas, kurio Prancūzijai reikia tiesiog gyvybiškai. Šalis išskirtinai kliaujasi branduoline energija: daugiau nei 75 proc. prancūzų sunaudojamos energijos yra branduolinė. Tam reikia urano, kuris išgaunamas būtent Alžyre. Perversmų nuotaikos Alžyro dar nepasivijo, tačiau prancūzams galutinai netekus ir šios valstybės, galima susidurti su milžiniška energetine, o kartu ir ekonomine krize.

Būtent todėl, kad Prancūzija turi daug ką prarasti, galima pastebėti šią desperaciją, kuri pasireiškia, skambiais E. Macrono pareiškimais apie Vakarų karių siuntimą į Ukrainą. Manoma, kad sustabdžius Rusiją ten, ši bent kurį laiką apmalšins savo ambicijas veikti Afrikoje, o Prancūzija išsaugos savo įvaizdį, reputaciją ir turtus.

Žinoma, tiesioginis šio tikslo atskleidimas pasauliui būtų pasitiktas su kritika. Juk dabar vis dažniau girdima, kad iš buvusių kolonijinių galybių reikalaujama reparacijų, pavogtų turtų grąžinimo arba bent jau atsiprašymo. Prancūzijos bandymas visais įmanomais būdais laikytis jau praeitin nueinančios galios atrodytų netinkamas. Dėl to, yra prisidengiama vis dar ypač aktualiu karo Ukrainoje klausimu, o taip į savo pusę paprasčiau patraukti ir partnerius.

Ar Lietuvos politikai taip noriai pritartų idėjai siųsti savo karius į Afriką? Tikriausiai, jog galima suabejoti, nors Lietuvos kariai atliko įvairias misijas šiame žemyne, neseniai grįžo iš Jungtinių Tautų (JT) misijos Malyje.

Tačiau Ukrainą remti sprendimų priėmėjai yra linkę žymiai labiau, tai tikriausiai supranta ir pats E. Macronas. Prancūzija, kalbėdama apie problemas Afrikoje, kol kas dar neragina partnerių veikti ir šiame regione, tačiau kalbos apie karių vykimą į Ukrainą verčia kvestionuoti tolimesnius planus. Juk dalyvavimas konflikte Ukrainoje ar vienoje iš Afrikos valstybių iš esmės yra tas pats dalyvavimas kare, atnešantis tiek kariams, tiek valstybėms savų pavojų ir grėsmių.

Žinoma, kalbant apie pastarąją E. Macrono ir karių į Ukrainą siuntimo idėją tiesiogiai nėra apeliuojama tik į Lietuvos ar kitos šalies dalyvavimą. Entuziazmą rodo jau patys politikai. Tačiau jei nebus vieningo sutarimo, vykti į Ukrainą tikriausiai galės skirtingų šalių koalicijos, o prie to Lietuva tikėtina, jog jungtųsi. O įvertinant geopolitinį kontekstą ir pačios iniciatyvos sumanytojos Prancūzijos problemas Afrikoje, reikia susimąstyti, kur gi į užsienį siunčiami kariai iš tiesų gali atsidurti įvykiams pakrypus neprognozuojama linkme.