Parlamentarai nesiryžo svarstyti nemokamų abortų įteisinimo
Seimas ketvirtadienį nesiryžo pradėti svarstyti Reprodukcinės sveikatos įstatymo projekto, kuriuo siūloma įteisinti nėštumo nutraukimą ir užtikrinti, kad ši paslauga moterims būtų nemokama. Projekto kritikai įsitikinę, kad moterims tai iš tiesų palengvėjimo nesuteiks, mat tikslas ne jų gerovė, o lobistiniai susitarimai.
Nors projektą palaiko dalis valdančiųjų ir opozicijos atstovų, procesą sustabdė Ritos Tamašunienės siūlymas atidėti svarstymą – konkrečių priežasčių politikė nepateikė. Toks sprendimas dar kartą parodė, kad aborto tema Lietuvoje išlieka viena iš labiausiai ideologiškai poliarizuojančių[1].
Įstatymo projekte siūloma aiškiai įtvirtinti galimybę nutraukti nėštumą iki 12 savaičių be medicininių indikacijų, o ypatingais atvejais – iki 22 savaitės. Be to, būtų sudaryta galimybė moterims rinktis vaistinį abortą, net nuotoliniu būdu, o visas paslaugas apmokėtų valstybė.
Įstatymas taip pat apimtų nemokamą pagalbą lytinį smurtą patyrusiems asmenims, visapusišką lytinį švietimą ir kontracepcijos prieinamumą – tai būtų sisteminis žingsnis link šiuolaikiškos, žmogaus teises gerbiančios sveikatos politikos. Vis dėlto, kaip rodo ankstesnės iniciatyvos istorija, kelias į realų įstatymo priėmimą vis dar gali būti ilgas ir pilnas pasipriešinimo.
V. Čmilytė-Nielsen: reprodukcinės sveikatos įstatymas – būtinas žingsnis lyčių lygybės link
Lietuva – viena iš nedaugelio pažangių šalių, vis dar neturinčių Reprodukcinės sveikatos įstatymo. Tokią spragą, pasak Liberalų sąjūdžio lyderės Viktorijos Čmilytės-Nielsen, būtina kuo greičiau užpildyti. Ketvirtadienį Seime žurnalistams ji teigė besitikinti, kad parlamentas pritars įstatymo projektui, kurį vadina esminiu žingsniu moterų teisių ir lyčių lygybės srityje[2].
Įstatymo projektą pristatanti socialdemokratė Birutė Vėsaitė kartu su kitais parlamentarais siūlė sureguliuoti visą reprodukcinės sveikatos lauką – nuo šeimos planavimo ir nėštumo nutraukimo iki jaunimo lytinio švietimo. Jei šiam projektui Seime būtų uždegta žalia šviesa, visos reprodukcinės sveikatos paslaugos taptų nemokamos, jų išlaidos būtų kompensuojamos iš valstybės ar draudimo fondų.
Tikimasi, kad tai ne tik sumažintų neplanuotų nėštumų ir abortų skaičių, bet ir pagerintų moterų sveikatą bei užtikrintų didesnę apsaugą nuo komplikacijų. Pagal projektą, teisė į reprodukcinę sveikatą reiškia ne tik galimybę planuoti šeimą, bet ir laisvę spręsti, kada ir kaip dažnai ją kurti – atsakingai ir saugiai.
Aistros dėl įstatymo pataisų nerimsta: kritikai įžvelgia lobizmą, rizikas ir manipuliacijas
Kol parlamentas kaista nuo diskusijų apie Reprodukcinės sveikatos įstatymo projektą, viešojoje erdvėje stiprėja kritika – kai kurie ekspertai ir visuomenininkai įspėja, kad iš tiesų tai – ne kiek moterų sveikatos apsaugos priemonė, kiek lobistinis dokumentas, atveriantis kelią komercinės reprodukcijos industrijos plėtrai Lietuvoje[3].
Kritikai teigia, kad visos pagrindinės teisės – nuo abortų iki lytinio švietimo – jau yra įtvirtintos šalies teisėje, todėl tikrasis projekto tikslas – paslaugų kompensavimas iš valstybės biudžeto. Ypač akcentuojamas medikamentinis abortas, kuris, kaip rodo tyrimai, kelia ne tik etinių, bet ir sveikatos saugumo klausimų: realus rimtų komplikacijų pavojus gali būti 22 kartus didesnis nei nurodoma oficialiai.
Be sveikatos rizikų, įstatymo priešininkai kalba ir apie informacijos trūkumą jaunimui. Kaip teigiama, daugelis jaunuolių Lietuvoje turi menką supratimą apie vaisingumą ir gyvybės pradžią – tik mažuma abiturienčių esą moka tiksliai įvertinti savo vaisingumo ciklą.
Kritikuojant naujuosius valdžios užmojus įvardinami ir glaudūs ryšiai tarp projekto autorių ir tarptautinių organizacijų, pavyzdžiui, Tarptautinės planuotos tėvystės federacijos, kurios veikla kai kuriose šalyse kelia klausimų dėl interesų skaidrumo.
