Po Rusijos opozicionieriaus L. Volkovo užpuolimo – gilesnis žvilgsnis į jo asmenybę
Praėjusio antradienio vakarą Vilniaus pakraštyje iki šiol nenustatytas asmuo užpuolė ir sužalojo neseniai viename Rusijos kalėjime mirusio opozicionieriaus Aleksejaus Navalno bendražygį Leonidą Volkovą. Jis buvo užpultas apie 22 val. Antakalnio seniūnijoje, Žuvėdrų gatvėje.
Po suteiktos medicinos pagalbos ligoninėje nukentėjusysis gydomas ambulatoriškai, pats L. Volkovas teigia, kad specialiu plaktuku jo namo kieme užpuolikas jam smogė apie 15 kartų į koją ir sulaužė ranką. Įvykį jis pavadino „tipišku banditišku sveikinimu nuo Putino iš banditų Peterburgo“.
Į pranešimą apie užpultą ir sužalotą Rusijos pilietį reagavo gausios policijos pajėgos, buvo iškviesti „Aro“ ir specialiosios paskirties pareigūnai. Nusikaltimas yra tiriamas, viena iš galimų versijų – užpuolimas gali būti susijęs su politine nukentėjusiojo veikla.
Opozicionierius L. Volkovas iš Rusijos pasitraukė kilus arešto grėsmei. Jis jau kurį laiką gyvena Lietuvoje, aktyviai tęsia neseniai Sibiro kolonijoje įtartinai mirusio A. Navalno darbus.
Vis dėlto, šių įvykių fone pamirštami prieštaringi paties L. Volkovo pasisakymai. Kalbėdamas apie Krymą jis ne kartą taip ir negalėjo pasakyti, kam ši teritorija priklauso. O ir visa Rusijos opozicija nors pastaraisiais metais ir smerkia karą Ukrainoje, anksčiau ne kartą rėmė Rusijos imperialistinius siekius.
Kieno yra Krymas? L. Volkovas vienareikšmiškai atsakyti negali
Dar 2021 m. A. Navalno štabas atsisakė pataisyti Rusijos žemėlapį, kuriame būtent šiai šaliai priskirta Krymo teritorija. Žemėlapis buvo pateiktas internetiniame portale, kuriame raginama išlaisvinti A. Navalną.
Į tai tuomet dėmesį atkreipė Krymo totorių vadovas Refatas Chubarovas, kuris socialinėje erdvėje teigė, kad kalbėjosi su Rusijos opozicionieriaus A. Navalno štabo vadovu L. Volkovu bei paragino žemėlapyje Rusiją vaizduoti pagal tarptautinės bendruomenės pripažintas teritorijas, o ne pagal Kremliaus suvokimą. Vis dėlto, R. Chubarovo teigimu, L. Volkovas atsakė, kad žemėlapio ištaisyti nėra jokios galimybės[1].
Duodamas interviu vokiečių „Der Spiegel“ L. Volkovas komentavo ir prieštaringą A. Navalno pasisakymą apie tai, kad „Krymas nėra sumuštinis“.
Netrukus po įvykdytos Krymo aneksijos 2014 m. A. Navalnas buvo paklaustas ar sutiktų grąžinti Krymą Ukrainai, jei taptų Rusijos prezidentu. Tada jis atsakė taip:
„Ar Krymas jums koks sumuštinis su dešra, kad jį būtų galima dalinti tai ten, tai šen? Aš nemanau“.
Vokietijos žiniasklaidai artimas A. Navalno bendražygis L. Volkovas sakė, kad ši frazė bent jau pačioje Ukrainoje buvo neteisingai suprasta.
L. Volkovas pabrėžė, kad 2014 m. kovą A. Navalnas griežtai pasmerkė Krymo aneksiją kaip tarptautinės teisės pažeidimą ir nusikaltimą prieš Rusijos žmonių interesus, o tų metų rudenį pavartodamas sumuštinio metaforą tik pripažino 2014 m. politinę realybę ir teisingai numatė, kad pusiasalį susigrąžinti bus sunku dešimtmečius[2].
„Naujas karo etapas dabar pakeitė politinę tikrovę. Jei šis karas baigsis Putino pajėgų pralaimėjimu, visi teritoriniai klausimai bus išspręsti kartu. Nėra jokių abejonių, kad visos neteisėtai okupuotos teritorijos turi būti grąžintos Ukrainai“, – jau po 2022 m. plataus masto invazijos kalbėjo L. Volkovas.
Tiesa, 2019 m. interviu su „BBC Russia“ metu pats L. Volkovas buvo paklaustas klausimo, kam gi priklauso Krymas. Jis tada atsakė taip:
„Krymas turėtų būti Krymas ir atskiras tiek nuo Rusijos, tiek nuo Ukrainos. Tam reikia naujo tipo nepriklausomos politinės sistemos, kurią iš pagrindų sukurtų naujos kartos politikai, gebantys išspręsti Krymo klausimą“[3].
Vėliau L. Volkovas jau kiek pakeitė savo poziciją ir pareiškė, kad jam nesunku pasakyti, jog Krymas yra Ukrainos dalis.
„Krymas ir Donbasas yra tarptautiniu mastu pripažintos Ukrainos teritorijos; jos turi būti teisėtai grąžintos į savo teisėtas ribas“, – sakė jis.
Rusijos opozicijos ideologija yra priešinga Vakaruose sudarytam įvaizdžiui
Vakaruose A. Navalnas ir jo bendražygiai įprastai vertinami teigiamai, manoma, kad opozicijos atėjimas į valdžią galėtų teigiama linkme pakeisti Rusiją ir jos politiką. Su tokia nuomone nesutinka dalis rusų, kurie toliau negaili simpatijų Vladimirui Putinui bei jo ratui, taip pat, ir ukrainiečiai, kurie iš A. Navalno ir jo bendražygių lūpų ne kartą girdėjo prieštaringus pareiškimus.
2014 m. spalį duodamas interviu radijo stočiai „Echo Moskvy“ A. Navalnas pripažino, kad pusiasalis buvo užgrobtas „skandalingai pažeidžiant visas tarptautines normas“, tačiau tvirtino, kad jis „liks Rusijos dalimi ir artimiausioje ateityje niekada netaps Ukrainos dalimi“. Tuomet paklaustas, ar grąžintų Krymą Ukrainai, jei taptų Rusijos prezidentu, A. Navalnas pateikė jau aptartą sumuštinio metaforą.
A. Navalnas taip pat teigė, kad net ir esant demokratiškai išrinktai vyriausybei, Maskva pasiliks Krymą, nepaisant to, kad aneksija buvo neteisėta. Taip esą būtų todėl, kad jų politika turėtų atspindėti Rusijos žmonių valią, o didžioji dauguma rusų norėjo, kad Krymas liktų Rusijos sudėtyje.
Iš tiesų, A. Navalnas ne kartą teigė nematantis ukrainietiškos šio regiono ateities ir nors smerkė V. Putino įvykdytos Krymo aneksijos priemones, daugelyje interviu vengė pasakyti, kad Krymas turėtų būti grąžintas ukrainiečiams.
Priešingai nei dažnai vaizduojama Vakaruose, A. Navalnas bei jo aplinka nebuvo aktyvūs Rusijos karinių priemonių pasitelkimo prieš kaimynes priešininkai. Priešingai, jie net palaikė Rusijos invaziją į Gruziją 2008 m. ir dažnai net vartojo įvairius niekinančius terminus gruzinų tautai pavadinti[4].
Po 2022 m. vasario 24 d. A. Navalnas pasisakė prieš Rusijos agresiją Ukrainoje, tačiau jo pozicija buvo paremta ekonominiais, o ne moraliniais aspektais. Jis teigė, kad Rusija tiesiog negali sau leisti kariauti. Be to, anksčiau pats ne kartą pasitelkė įvairius etninius įžeidimus Ukrainos tautos atžvilgiu.
Būtent dėl to, bent jau iki plataus masto invazijos, Volodymyro Zelenskio vadovaujama Ukrainos vyriausybė visada skeptiškai vertino A. Navalną.
„Mano priešo priešas yra mano draugas“, – taip apie A. Navalną yra pasisakęs Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmytro Kuleba.
