Norint turėti vokiečių brigadą ir diviziją su tankais, reikia papildomų 6 mlrd. Eur
Naujasis kariuomenės vadas savo sprendimu pribloškė daugelį tautiečių.
Kadangi Lietuvos valdžia, kaip matome, nepasitiki Lietuvos kariuomene, užsimota už 9 mlrd. eurų pasitelkti užsienio samdinius[1]. Šmaikštaujama, esą prieš porą metų buvo diskutuojama, jog visas Lietuvos metinis gynybos biudžetas siekia vos 1 mlrd. Dabar Lietuvos poreikiai – kitokie – išaugę it ant mielių.
Dar metų pradžioje kalbėta, jog viską išpildžius, gynybos biudžetas viršytų 3 proc[2]. Taigi, norint Lietuvoje turėti vokiečių brigadą, diviziją su tankais bei visuotinį šaukimą, investicijoms į visa tai iki 2034 metų imtinai prie dabartinio gynybos finansavimo dar reikėtų pridėti maždaug 6 mlrd. 600 mln. Eur. Pajėgumų išlaikymas, žinoma, atsieitų papildomai. Tuo tarpu stiprinant Lietuvos gynybinius pajėgumus, išlaidos krašto apsaugai galimai viršytų 3 proc. BVP, o 2027-aisiais – netgi pasiektų 3,53 proc. BVP.
Nors, kaip skelbiama, Lietuvos gynybos biudžetas pasiekė aukščiausią finansavimą, svarbu, kaip jis bus panaudojamas.
Masės vokiečių išlaikymas savo ruožtu atsieis nei daug, nei mažai: 9 kartus daugiau lyginant su prieš porą metų skelbtu biudžetu. Ši, kaip mėgstama vadinti, „juodoji skylė“ suponuoja klausimą: koks tikslas dislokuoti vokiečių kareivius Lietuvos teritorijoje? Ką tai pakeistų? Tiesa ta, jog jei rusai užpultų, NATO gintų Lietuvą remdamasi galiojančia kolektyvine gynybine sutartimi, nepaisant to, ar vokiečiai yra teritorijoje, ar ne. Taigi, kokia prasmė išmesti milžinišką pinigų sumą iš biudžeto, kuriame jų ir taip stinga?
Krypstama link apmąstymų, galbūt valdžios užmojis – kad vokiečiai svečioje šalyje gyventų geriau nei lietuviai; kad jų vaikai lankytų geriausius darželius, o žmonos, aplenkdamos milžiniškas eiles, patektų pas aukšto lygio specialistus – kaip kad labiausiai laukiami svečiai. Nors apstu skirtingų nuomonių, profesorius Eduardas Vaitkus šįsyk dalijasi savąja – tiesa, galimai kiek nepopuliaria.
Vežtis karius iš Afrikos šalių atsieitų pigiau nei iš Vokietijos
Kadangi, pagal numatytą planą, Lietuvoje turėtų būti dislokuoti 5-6 tūkst. vokiečių, gynybos jėga valandą X padidėtų bent kelis kartus. Tačiau, kad nuodugniai įvertinti situaciją, derėtų grįžti į senesnius laikus ir apžvelgti jų palikimą.
Lietuvą 1918-aisiais paskelbus nepriklausoma valstybe, šalies kariuomenės tuo metu nebuvo. Tiesa, lapkričio mėnesį buvo mėginta Lietuvos žmones į ją pakviesti, taip pat atskirai buvo kviečiami karininkai, tačiau rezultate – nieks nesusirinko. Šalies tuometinė valdžia tąsyk nusprendė samdyti vokiečių karius.
Oficialiai, nuo 1919 m. sausio pradžios, kai 4 tūkst. vokiečių kareivių Lietuvos teritorijai pasirašė komercinius kontraktus (už gerus pinigus), pastarieji buvo dislokuoti į tris šalies sritis. Vasario mėnesį sovietinės Rusijos kariuomenės daliniams vis labiau skverbiantis į Lietuvos teritoriją, Lietuvos kariuomenė, talkinama vokiečių, stojo į žūtbūtines kautynes Alytuje, Jiezne, Kėdainiuose ir jas laimėjo, užkertant rusams kelią[3]. Vokiečiai, kaip tikri didvyriai, gynė Lietuvą už šios šalies kariuomenę. Tačiau po 6 mėnesių pastarieji išvažiavo, palikdami vietos kariuomenę pačią su savimi.
Šių dienų kontekste, kitataučių karių kvietimas į svečią šalį, anot E. Vaitkaus, yra nebylus pareiškimas, jog Lietuva savo kariuomene nepasitiki manydama, jog, reikalui esant, ji šalies neapgins. Kyla klausimas: ar nebūtų pigiau vežtis karius iš Afrikos šalių – kad ir 10 tūkst. negrų?
Neabejojama, kad didžiulis vaidmuo tenka pinigų įsisavinimo klausimui.
Šiuo metu truputį daugiau nei 2 mlrd. eurų per metus skiriama Lietuvos ginkluotosioms pajėgoms. Nejaugi 9 mlrd. suma yra prieinamesnė nei, tarkim, ieškojimas pigiau atsieinančių alternatyvų? O tokių – tikrai yra. Jų neieškoma, jei orientyras – geras biznio planas.
Lietuvos valdžia remiasi ne šalies vidaus jėgomis, tačiau brangiais užsienio samdiniais
Hipotetiniame karo scenarijuje, į pagalbą pasijungtų NATO, be to, pagalbininkai atvyktų tiek iš Lenkijos, tiek iš Latvijos, tiek iš Vokietijos ar Amerikos. Visgi (biznį vainikuojantys) pinigai, tokiu atveju, kaip manoma, liktų sklandyti vėjyje.
Vartant Lietuvos istorijos lapus, dalis žmonių leidžia sau manyti, jog ribotas karinis Vokietijos kontingentas Lietuvoje turės kažkokią kitą užduotį. Šis klausimas – vis dar gajus, kadangi piniginis motyvas lieka neaiškus, svarstant apie galimus korupcinius dabartinės valdžios ryšius. Be to, niekas nežino geopolitinių Vokietijos pretenzijų – o tokių, kaip spėjama, gali būti ne viena.
E. Vaitkus atviras:
„Karinius poligonus šalyje derėtų sumažinti.“ <…> „Jeigu mes užsienio politikoje orientuosimės į karines pergales, pralaimėsime – visada. Jeigu orientuosimės į taikos diplomatiją – visada galima rasti kompromisą.“
Tačiau akivaizdu, jog skylėtas Lietuvos biudžetas remiasi ne šalies vidaus jėgomis, o brangiais užsienio samdiniais.
Ironiškiausia, jog ne vienas straipsnis byloja, kad Vokietijos kariuomenė nesugebėtų apginti savo šalies dėl pajėgumų trūkumo[4]. Nepaisant šio fakto, dar kovo mėnesį į pratybas Lietuvoje atvyko per 700 vokiečių karių[5].
Buvo kalbama, esą vienas esminių uždavinių – brigados mobilumo užtikrinimas, vienam iš batalionų treniravusis per trumpą laiką perdislokuoti pajėgas iš vienos valstybės į kitą. Negana to, Berlynas ir Vilnius yra sutarę dėl nuolatinio vokiečių karių brigados dislokavimo šalyje, jau tąsyk užsimojus iki 2027-ųjų į Lietuvą persikelti apie 5 tūkst. karių bei civilių.
