106 metų senolė pataria, kaip gyventi ilgai ir laimingai

Kuo dažniau šypsotis – praktiškai patikrintas ilgaamžiškumo kelrodis

Šimtametė Katie MacRae praėjusį mėnesį atšventė 106-ąjį gimtadienį^[1]. Pabrėždama, kokie gi įpročiai, jos manymu, padeda taip ilgai gyventi, garbaus amžiaus moters atsakymas abejingų nepaliko: tarp jų išskiriami kasdienis darbas ir pozityvus nusiteikimas. Kitaip sakant, „dviračio neišrasime“ – reikia išmokti džiaugtis kiekviena diena, lyg rytojus nė neegzistuotų.

Šimtametė gimė 1917 m. netoli Londono, dar tebevykstant Pirmajam pasauliniam karui, o baigusi mokyklą, būdama 15 metų, pradėjo dirbti sekretore. 1965 m. pastaroji su vyru išvyko paskui sūnų į Australiją ir ten gyvena iki šiol. Po vyro mirties persikėlusi į ne pelno siekiančios organizacijos „Bolton Clarke“ valdomus senelių globos namus Kvynslande, moteris šiuo metu yra jų Šimtamečių klubo, kuris organizuoja renginius daugiau nei 100 metų sulaukusiems namų gyventojams ir renka jų gyvenimo istorijas, narė.

Paklausta, ką patartų žmonėms, norintiems gyventi ilgai ir laimingai, K. MacRae nedvejojo: gyventi visavertį gyvenimą, šypsotis ir tiesiog džiaugtis viskuo, kas nutinka dienos eigoje^[2]. Nors tikėtina, jog prie jos ilgaamžiškumo prisidėjo genetika ir tai, kad ji nerūko, rekordininkė pažymėjo papildomus gyvenimo būdo veiksnius, kurie leido jai išlikti besišypsančiai tokiame brandžiame amžiuje.

Sodininkystė. Ilgaamžė teigė, esą visuomet mėgo sodininkystę – nuo pat ankstyvos jaunystės. Ji ne tik pelnė atitinkamą apdovanojimą paauglystėje, bet ir senelių globos centre laimėjo „Best in Grow“ konkursą už angliško tipo sodo suplanavimą. Įdomiausia, kad Okinavoje, Japonijos regione, kur žmonės įprastai gyvena daugiau nei 100 metų, sodininkystė yra daugelio žmonių laisvalaikio praleidimo būdas. Ilgaamžiškumo tyrinėtojas Danas Buettneris teigė, jog ši veikla iš tiesų naudinga ilgaamžiškumui, prisidėdama prie kasdienės mankštos, suteikdama žmonėms vitamino D bei glėbį šviežių daržovių^[3].

Pozityvus nusiteikimas. Moteris pasakoja, jog kai ėjo į prekybos centrą ir kažkas prie jos priėjo, ji nusišypsojo, norėdama pažiūrėti, kas bus. Nejučia gavo atgalinį ryšį – tokį pat šiltą šypsnį, ir staiga tarp dviejų nepažįstamų žmonių prasidėjo pokalbis – nes iki laimės kartais reikia tiek nedaug. Kitaip tariant, šimtamečiai yra linkę ieškoti „sidabrinių gijų“, būdami dėkingi už tai, ką turi, ir aktyviai puoselėdami savo santykius, dėl ko pozityvus požiūris tampa vienu svarbiausių ilgaamžiškumo rodiklių.

Smegenų aktyvumas svarbus ilgaamžiškumui – panašiai kaip mankšta ir sveika mityba

K. MacRae reguliariai žaidžia boulingą ir neseniai dalyvavo varžybose su kitais senjorais. Ji sakė, kad tikisi, jog netrukus jos dabartiniuose namuose bus įrengtas boulingo takelis, kad ji galėtų dar daugiau bendrauti su gyventojais. O žaisti, – sako ji, – gali netgi žmonės neįgaliųjų vežimėliuose.

Manoma, jog reguliarūs fiziniai pratimai yra labai svarbūs siekiant prailginti mūsų gyvenimą, ir nebūtina eiti į sporto salę. Tiesą sakant, kai kurie seniausi pasaulio žmonės stengiasi vaikščioti pėsčiomis ir lipti laiptais, nesibodėdami užsiimti įvairiomis grupinėmis sporto treniruotėmis, kad mankšta padėtų socializuotis ir būtų malonesnė.

Negana to, tarp šimtamečių įprasta dirbti kuo ilgiau. Tai žinojo ir K. MacRae, didžiąją gyvenimo dalį dirbusi sekretore Jungtinėje Karalystėje ir Australijoje. Po to, kai išėjo į pensiją ir apsigyveno jai ir jos vyrui priklausiusioje žemėje, kasdien buvo užsiėmusi jos priežiūra. Kita vertus, pastarajai nepakako net ir šių veiklų – kone iš karto ėmėsi vietinio pensininkų kaimelio komiteto vaidmenų, organizuodama vietinės reikšmės parodas, manekenų paradus bei keliones į teatrą.

Seniausi pasaulio žmonės gailisi dėl kelių dalykų – nepadarykite klaidos ir jūs

Klausantis istorijų apie „superšimtamečius“ visame pasaulyje, galima gauti išties naudingų patarimų. Vis dėlto, dėl ko šie gailisi labiausiai – ką, jeigu gautų dar vieną galimybę, norėtų padaryti kitaip? Nepaisant to, jog dauguma šimtamečių išgyveno labai sunkų gyvenimą, patirdami didžiulius įvykius, tokius kaip karas, Didžioji depresija ir dekolonizacija, dažniausiai jie apgailestauja dėl kelių paprastų dalykų^[4].

Kad nepraleido daugiau laiko su šeima. Nepakankamas dėmesys šeimai yra ganėtinai „tipiškas“ šimtamečių gailestis. Kol vieni apgailestauja netinkamu laiko paskirstymu, kiti svajoja, jog būtų galėję susilaukti daugiau vaikų ir intensyviau kūrenti šeimos židinį.

Kad per daug dirbo. Vienas iš seniausių kada nors patvirtintų asmenų, kuriam buvo 114 metų, norėjo, kad būtų mažiau dirbęs ir nepraleidęs progos siekti kitokio pobūdžio karjeros, vėlgi, daugiau laisvo laiko skiriant šeimos nariams. Tiesa, ne tik šimtamečiai į gyvenimo pabaigą linkę teikti mažiau prioriteto darbui; nemaža dalis sunkių ligonių ir slaugos pacientų apgailestauja, jog sutelkė tiek daug dėmesio į darbą, užuot leidę laiką su artimaisiais.

Kad per mažai keliavo. Nemaža dalis pasauliečių nuogąstauja, kad derėtų keliauti nepalyginamai dažniau, ypač jaunesniame amžiuje. Kitais žodžiais tariant, jei turite apsispręsti, ar norite pertvarkyti savo virtuvę, ar leistis į kelionę – rinkitės pastarąją.