Vėžio simptomai ne visada akivaizdūs: kada reikėtų sunerimti?
Vėžys išlieka viena dažniausių mirties priežasčių pasaulyje, tačiau specialistai pabrėžia, kad anksti nustačius ligą gydymo galimybės gerokai padidėja. Dėl to svarbu neignoruoti organizmo siunčiamų signalų ir kreiptis į gydytoją, jei neįprasti simptomai nepraeina ilgą laiką.
Laboratorinės medicinos gydytojos Eglės Marciuškienės teigimu, egzistuoja daugiau nei 200 skirtingų vėžio rūšių, todėl ligos požymiai gali būti labai įvairūs[1].
„Kiekvienam žmogui jie gali skirtis, o kai kurie asmenys simptomų visai nejaučia. Pastebėjus neįprastus organizmo pokyčius, kurie nepraeina, reikia kreiptis į gydytoją. Ankstyva diagnostika padidina tikimybę, kad gydymas bus sėkmingas“, – sako E. Marciuškienė.
Dažniausiai pasitaikantys įspėjamieji požymiai – nuolatinis nuovargis, nepaaiškinamas svorio kritimas ar augimas, ilgiau nei keturias savaites trunkantis skausmas, taip pat odos pokyčiai – pageltimas, paraudimas, patamsėjimas, negyjančios žaizdos ar besikeičiantys apgamai.
Specialistė taip pat ragina atkreipti dėmesį į virškinimo ir kvėpavimo sistemos pokyčius. Nerimą turėtų kelti pakitę tuštinimosi ar šlapinimosi įpročiai, nuolatinis kosulys, pasunkėjęs kvėpavimas, rijimo sutrikimai ar užkimęs balsas.
Prie galimų įspėjamųjų ženklų priskiriamas ir ilgalaikis karščiavimas, naktinis prakaitavimas, nepaaiškinamas raumenų ar sąnarių skausmas bei nuolatinis diskomfortas po valgio. Nors šie simptomai nebūtinai reiškia vėžį, jie gali signalizuoti apie rimtus sveikatos sutrikimus, todėl jų nereikėtų ignoruoti.
Ne visi vėžio atvejai paveldimi, tačiau genetika gali turėti didelę reikšmę
Pasak specialistų, apie 80 proc. piktybinių navikų išsivysto sporadiškai, tai yra be paveldimo genetinio polinkio. Vis dėlto daliai žmonių riziką susirgti didina paveldėti genetiniai pokyčiai, kurie kartu su aplinkos veiksniais gali paskatinti ligos vystymąsi.
Gydytoja genetikė doc. dr. Jūratė Gruodė pabrėžia, kad genetiko konsultacija ir specialūs genetiniai tyrimai leidžia įvertinti individualią riziką susirgti onkologinėmis ligomis. Vertinama ne tik žmogaus genetinė informacija, bet ir šeimos ligų istorija, todėl galima nustatyti, ar tam tikros ligos šeimoje kartojasi dėl paveldimų priežasčių. Remiantis surinktais duomenimis, sudaromas individualus profilaktinių tyrimų ir stebėsenos planas.
Vieni geriausiai žinomų su onkologinių ligų rizika susijusių genų yra BRCA1 ir BRCA2. Šių genų mutacijos reikšmingai padidina moterų riziką susirgti krūties ir kiaušidžių vėžiu, o vyrams – prostatos bei krūties vėžiu. Jei žmogus turi tokį genetinį pakitimą, tikimybė jį perduoti vaikams siekia 50 procentų.
Tačiau specialistai pabrėžia, kad BRCA genai nėra vieninteliai, susiję su onkologinėmis ligomis. Naujausi moksliniai tyrimai jau nustatė daugiau kaip šimtą kitų genetinių variantų, kurie gali didinti krūties, prostatos, kiaušidžių ir kitų vėžio formų riziką. Todėl genetiniai tyrimai vis dažniau tampa svarbia prevencijos ir ankstyvos diagnostikos dalimi, ypač žmonėms, kurių šeimoje onkologinės ligos pasitaikė ne vienam giminaičiui.
Prevenciniai tyrimai padeda aptikti ligą dar prieš pasireiškiant simptomams
Medikai pabrėžia, kad viena veiksmingiausių kovos su vėžiu priemonių yra reguliari profilaktinė patikra. Lietuvoje šiuo metu vykdomos keturios pagrindinės prevencinės programos – gimdos kaklelio, krūties, prostatos ir storosios žarnos vėžio. Jos skirtos žmonėms, kurie nejaučia jokių ligos požymių, tačiau priklauso didesnės rizikos grupėms pagal amžių ar kitus kriterijus.
„Vėžio patikros programos skirtos žmonėms, kurie nejaučia jokių požymių, tačiau gali turėti padidintą riziką, nes kartais liga aptinkama dar prieš pasireiškiant simptomams. Ankstyva diagnostika ne tik padeda laiku pradėti gydymą, bet kai kuriais atvejais gali net užkirsti kelią vėžio vystymuisi“, – teigia gydytoja.
Prevencinių programų tikslas – nustatyti ligą kuo ankstesnėje stadijoje, kai gydymas yra efektyviausias. Kai kuriais atvejais profilaktiniai tyrimai leidžia aptikti ikivėžinius pakitimus ir užkirsti kelią ligos išsivystymui dar iki piktybinio naviko susiformavimo.
Vėžio diagnostikai taikomi įvairūs metodai – gydytojo apžiūra, laboratoriniai kraujo, šlapimo ir kitų biologinių mėginių tyrimai, genetiniai tyrimai, echoskopija, rentgenografija, kompiuterinė tomografija, magnetinio rezonanso tomografija bei endoskopiniai tyrimai. Jei profilaktinės patikros metu nustatomi įtartini pakitimai, diagnozei patvirtinti atliekama biopsija, kurios metu ištiriamas audinių mėginys.
Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad laboratorinė diagnostika sparčiai tobulėja. Vis daugiau vilčių siejama su pažangiais kraujo tyrimais, leidžiančiais aptikti navikų DNR žymenis dar ankstyvose ligos stadijose. Tokios technologijos ateityje gali padėti dar greičiau nustatyti onkologines ligas ir padidinti sėkmingo gydymo galimybes.
