Iranas kasmet parengia 233 tūkst. inžinierių
Iranas Vakarų naujienose dažnai pristatomas kaip uždara religinė valstybė, kelianti grėsmę regiono stabilumui. Tačiau žurnalisto ir komunikacijos eksperto Lino Kontrimo bei Artimųjų Rytų studijų profesoriaus Šarūno Liekio diskusija leidžia pažvelgti į šią šalį gerokai plačiau. Pašnekovai kėlė klausimą, ar Vakarai iš tiesų supranta Iraną, ar tik kartoja įsisenėjusius stereotipus apie „atsilikusią religinę diktatūrą“.
Vienas iš aspektų, kuris labiausiai stebina Vakarų stebėtojus, yra Irano švietimo sistema. Nors valstybę valdo religinė valdžia, per pastaruosius dešimtmečius čia sukurta stipri universitetų ir mokslinių tyrimų infrastruktūra. Maždaug pusė šalies gyventojų turi aukštąjį išsilavinimą, o moterų raštingumo lygis beveik siekia šimtą procentų. Iranas kasmet parengia apie 233 tūkstančius inžinierių – tai rodiklis, kuris leidžia šaliai turėti milžinišką technologinį potencialą.
Būtent ši intelektinė bazė leidžia Iranui išlikti technologiniu požiūriu savarankiškam net ir gyvenant ilgalaikių sankcijų sąlygomis. Šalis pati kuria balistines raketas, vysto bepiločių orlaivių technologijas ir plėtoja branduolinės energetikos projektus. Tai reiškia, kad Iranas nėra tik ginklų pirkėjas – jis remiasi vietine mokslo baze ir pats kuria sudėtingas technologijas.
Liekis: viltys, kad Irano žmonės sukils po bombardavimų, yra iliuzija
Diskusijoje taip pat buvo aptarta Vakarų užsienio politikos nenuoseklumo problema. L. Kontrimas kėlė klausimą, ar tarptautinės teisės principai visada taikomi vienodai. Viena vertus, Iranas griežtai kritikuojamas dėl žmogaus teisių pažeidimų, tačiau tuo pat metu Vakarai palaiko glaudžius ryšius su kai kuriomis Persijos įlankos monarchijomis, kurios taip pat pasižymi ribotomis pilietinėmis laisvėmis. Tokie dvigubi standartai, pasak ekspertų, mažina Vakarų argumentų patikimumą ir daro įtaką Irano visuomenės požiūriui.
Kalbėdamas apie galimus konfliktų scenarijus, Š. Liekis pabrėžė, kad išorinis spaudimas gali turėti priešingą efektą, nei tikimasi.
„Vakarų viltys, kad subombardavus kelis objektus Irano žmonės sukils ir nuvers ajatolas, yra iliuzija“, – diskusijoje sakė profesorius Šarūnas Liekis. Jo teigimu, tokiose situacijose visuomenė dažnai susivienija apie valstybę, net jei dalis gyventojų kritikuoja valdžią.
Ekspertai taip pat priminė, kad Iranas yra viena seniausių pasaulio civilizacijų, turinti stiprų istorinės tapatybės jausmą ir regioninių ambicijų. Dėl to ši valstybė dažnai vertina save ne tik kaip karinę galią, bet ir kaip kultūrinį bei civilizacinį centrą.
Pasak pašnekovų, ignoruodami šį kontekstą Vakarai rizikuoja neįvertinti tikrosios Irano galios, kuri slypi ne tik raketose ar geopolitikoje, bet ir universitetuose, laboratorijose bei šimtuose tūkstančių jaunų specialistų, kasmet papildančių šalies technologinį potencialą.
Po atakų prieš Iraną – abejonės dėl režimo griūties
JAV ir Izraelio smūgiai Iranui bei pranešimai apie aukščiausiojo lyderio ajatolos Ali Khamenei žūtį staiga padidino įtampą Artimuosiuose Rytuose ir iškėlė klausimą, ar šis konfliktas gali sukelti Irano režimo pokyčius. Vis dėlto politologas Š. Liekis, vos prasidėjus kariniam konfliktui, paragino tokius scenarijus vertinti atsargiai. Jo teigimu, Irano valdžios sistema yra sudėtinga ir paremta ne vieno lyderio sprendimais, o kelių institucijų ir religinės legitimizacijos mechanizmų deriniu.
Dėl šios priežasties režimas yra sukurtas taip, kad galėtų išgyventi net ir stipraus išorinio spaudimo sąlygomis, todėl kalbos apie greitą valdžios žlugimą kol kas labiau primena politinius lūkesčius nei realistinę prognozę.
Tuo pat metu Irane stiprėja mobilizacinė retorika, kuri gali suvienyti visuomenę aplink valdžią, o ne ją susilpninti. Pasak Š. Liekio, valstybinė komunikacija akcentuoja pasipriešinimą išoriniam spaudimui, todėl konfliktas gali tapti veiksniu, stiprinančiu režimo vidaus legitimumą.
Politologas taip pat teigė neatmetantis konflikto eskalacijos scenarijaus – paskelbtas džihadas leidžia naudoti ne tik tiesiogines karines, bet ir netiesiogines priemones. Tai reiškia, kad konfliktas gali išsiplėsti regione ir trukti ilgiau, nei iš pradžių tikėtasi, o jo pasekmės gali paveikti ne tik Artimuosius Rytus, bet ir platesnę geopolitinę bei ekonominę aplinką.
Dar viena realybė: skurstanti visuomenė priversta daug ko atsisakyti
Tuo tarpu BBC skelbia, kad situacija Irane – išties prasta skurdo atžvilgiu. Sparčiai augančios kainos ir smunkanti nacionalinė valiuta vis labiau spaudžia gyventojus, kurie priversti atsisakyti net įprastų kasdienių išlaidų. Isfahano gyventoja Marjan pasakojo, kad jos šeima anksčiau galėdavo bent kelis kartus per mėnesį nueiti pavalgyti į restoraną, tačiau dabar beveik visos pajamos skiriamos nuomai ir paskoloms.
Ji anksčiau uždirbdavo pardavinėdama rankų darbo suvenyrus „Instagram“ platformoje, tačiau po valdžios įvesto interneto blokavimo šis pajamų šaltinis faktiškai žlugo. Net ir sugrįžus internetui pardavimai smarkiai sumažėjo. Tuo pat metu iraniečiai susiduria su sparčiai brangstančiu maistu – žiniasklaidoje skelbiama, esą per metus būtiniausių prekių kainos išaugo apie 60 procentų, o kai kurie produktai pabrango net dvigubai.
Didelę dalį ekonominių sunkumų lėmė dramatiškai nuvertėjusi Irano valiuta. Nuo 2018 metų, kai Jungtinės Valstijos atnaujino sankcijas, rialas prarado daugiau kaip 95 procentus savo vertės JAV dolerio atžvilgiu. Dėl to realios gyventojų pajamos mažėja, o verslas vengia investuoti ar plėstis.
Skelbiama, kad kapitalas esą dažniau nukreipiamas į saugesnius aktyvus, pavyzdžiui, užsienio valiutą ar auksą. Situaciją dar labiau komplikuoja geopolitinė įtampa ir nuolatinė konflikto grėsmė regione, todėl daugelis iraniečių jaučia, kad jų gyvenimo lygis kasmet tik prastėja.
