2021 m rugpjūtį policijai sustabdžius kelkraščiu magistralėje važiavusį automobilį paaiškėjo, kad prie jo vairo sėdėjo Seimo narys Petras Gražulis. Pareigūnai politiko elgesį įvertino kaip chuliganišką vairavimą ir skyrė jam baudą bei metams atėmė teisę vairuoti transporto priemonę. Nesutikdamas su tokiu sprendimu, politikas kreipėsi į teismą. Bylinėjimasis užsitęsė, tačiau 2022 m. gegužę priimtas galutinis teismo sprendimas politikui nebuvo palankus ir jis metams liko be vairuotojo pažymėjimo. Pastarosiomis dienomis jį pagaliau atgavęs Seimo narys visą šią istoriją pavadino politiniu susidorojimu ir pareiškė, kad būtina reformuoti dabar galiojančią vairuotojų egzaminavimo tvarką. [1]
– Priminkite, už ką praradote vairuotojo pažymėjimą?
– Tądien magistralėje buvo didelė spūstis, o mane, kaip tyčia, „pašaukė gamta“. Dalykas, kuriam nepaprieštarausi, todėl nusprendžiau ramiai nusukti į šalikelę ir rasti kokį praėjimą į mišką. Jo beieškant mane ir sustabdė policijos pareigūnai. Nesiginčijau su jais, nes važiavau atsargiai, nesukėliau niekam nepatogumų, nesudariau avarinės situacijos. Nepaisant to jie mano veiksmus įvertino kaip chuliganišką vairavimą.
Manau, tai galima vertinti kaip manęs persekiojimą ir šioje valstybėje taikomus dvejopus standartus „tiems“ bei visiems likusiems. Prisiminkime:
1999 m. Juozo Oleko vairuojamas automobilis mirtinai sužalojo du pėsčiuosius, tačiau jokių rimtų pasekmių tai politikui neturėjo.
2011 metais generalinis prokuroras Darius Valys Vilniuje, pėsčiųjų perėjoje partrenkė moterį. Na taip, po incidento jis pateikė atsistatydinimo pareiškimą, bet vairuotojo pažymėjimo neprarado.
2015 m. žmogų perėjoje partrenkusį ir šį faktą bandžiusį nuslėpti Kęstuti Mažeiką teismas išteisino.
2017 m. Pėsčiąjį partrenkęs Julius Sabatauskas buvo pripažintas nekaltu, kaltę suverčiant po jo ratais patekusiam asmeniui.
Sąrašą būtų galima tęsti ir tęsi, bet, manau, esmė aiški – jeigu priklausai sistemai, gali daryti bet ką ir jaustis saugus.
– Kaip praėjo metai be automobilio?
– Buvo sudėtinga, nes negalėjau tinkamai atlikti savo pareigų. Mano apygarda yra Klaipėdos rajonas, pėsčiomis jo nepasieksi, autobusais neprivažinėsi. Kažkiek galėjau naudotis Seimo automobiliu, bet tai nekompensavo faktiškai prarasto darbo įrankio. Tai dar labiau sustiprina prielaidą, kad man tyčia buvo stengiamasi trukdyti.
– Kaip sekėsi perlaikyti egzaminus? Kas labiausiai įsiminė?
– Pirmą kartą nepavyko, iš antro karto išlaikiau ir teoriją, ir važiavimą. Buvo proga dar kartą pasigilinti į vairavimo teoriją ir suprasti, kad du trečdaliai per egzaminą pateikiamų klausimų yra visiškai nereikalingi ar net absurdiški, tačiau ruošiantis egzaminui būsimas vairuotojas vis tiek privalo apsikrauti tuščia, pertekline, nereikalinga informacija. Kad ir klausimas apie pasyvų ir aktyvų saugumą – skaičiau nuostatas, gilinausi, tačiau taip iki galo ir nesupratau, kuo jie vienas nuo kito skiriasi, tad ar tikrai reikėjo gaišti laiką tai mokantis?
– Gal po šios patirties teiksite kokių nors pasiūlymų, susijusių su V.I. „Regitros“ darbu arba egzaminais vairuotojo pažymėjimui gauti?
– Jeigu priklausyčiau valdančiajai daugumai, tikrai siekčiau, kad būtų peržiūrėta tiek bendra egzaminavimo tvarka, tiek egzaminų klausimai. Nes dabar egzaminuotojams sudarytos puikios sąlygos kabinėtis prie smulkmenų ir, esant norui, bet kada „sukirsti“ vairuotoją. Taip neturi būti, tad jeigu po kitų Seimo rinkimų būsiu tarp daugumos, prie šito klausimo būtinai dar sugrįšiu.
