Dialogas su Minsku: ar jis įmanomas?
Pastaruoju metu daliai verslo ir politikos atstovų pradėjus kalbėti apie baltarusiškų trąšų tranzito per Lietuvą atnaujinimą, kita dalis teigia, kad jokio dialogo su Baltarusija kol kas negali būti. Akivaizdu, kad Lietuva pasidalijo į dvi stovyklas: vieni praktiškai vertina galimą ekonominę naudą, kiti laikosi vertybinės pozicijos ir nepripažįsta jokių „teigiamų“ signalų iš Minsko. Ši priešprieša ypač išryškėja politiniame lygmenyje, kur vertybiniai klausimai vis dar nusveria ekonominius argumentus.
Prezidento Gitano Nausėdos patarėja Asta Skaisgirytė pabrėžia, kad dabartinėmis sąlygomis kalbėti apie politinį dialogą su Baltarusija nėra pagrindo. Anot jos, kol tęsiamos hibridinės atakos prieš Lietuvą, valstybė yra priversta veikti gynybinėje pozicijoje, o tai reiškia, kad konstruktyviam pokalbiui tiesiog nėra erdvės[1].
Pasak dešiniosios Jo Ekscelencijos rankos, jei Minskas iš tiesų siektų dialogo, pirmiausia turėtų nutraukti veiksmus, kurie kelia grėsmę Lietuvai – tik tuomet būtų galima svarstyti apie tolimesnius žingsnius.
Diskusijas dar labiau pakurstė Jungtinių Valstijų pasiuntinio Baltarusijai Johno Coale’o pasisakymai, kuriuose jis paragino Lietuvą pradėti dialogą su Minsku bent jau užsienio reikalų viceministrų lygiu. Taip pat buvo užsiminta apie galimą kalio trąšų tranzito atnaujinimą, kuris atvertų Baltarusijai platesnes eksporto galimybes į Vakarus.
Vis dėlto Vilnius į šiuos siūlymus reaguoja atsargiai – pabrėžiama, kad tokie raginimai nebuvo oficialūs, o Lietuvos santykių su Baltarusija kontekstas yra per daug sudėtingas, kad būtų galima ignoruoti ankstesnius įvykius ir pradėti dialogą be išankstinių sąlygų.
Pirmiausia saugumas, tik tada pokalbiai
Nors tam tikri kontaktai tarp šalių vyksta techniniu lygmeniu, politinio dialogo galimybės siejamos su aiškiai įvardytomis sąlygomis. Premjerė Inga Ruginienė yra nurodžiusi, kad Lietuva galėtų svarstyti susitikimą su Baltarusijos atstovais tik tuo atveju, jei būtų nutraukti kontrabandinių balionų skrydžiai, grąžinti sulaikyti vilkikai be papildomų mokesčių ir užkirstas kelias neteisėtai migracijai.
Šie reikalavimai tiesiogiai susiję su nacionaliniu saugumu, kuris pastaruoju metu išlieka įtemptas – dėl Baltarusijos veiksmų buvo sutrikdyta Vilniaus oro uosto veikla, o pasieniečiai vien per dieną apgręžė rekordinį skaičių neteisėtų migrantų.
Prezidentas Gitanas Nausėda taip pat laikosi nuoseklios pozicijos – jo įsitikinimu, dialogas galimas tik tuomet, kai Baltarusija parodys realų norą keisti savo elgesį ir nebekels grėsmių Lietuvai.
Olekas: šiuo metu pokalbių nereikia
Tuo tarpu Seimo pirmininkas Juozas Olekas laikosi atsargios ir gana skeptiškos pozicijos dėl galimo politinio dialogo su Baltarusija. Jo teigimu, šiuo metu pradėti tokius pokalbius nėra nei poreikio, nei pagrindo, nepaisant tarptautinių partnerių, įskaitant JAV, raginimų. Vis dėlto jis neatmeta, kad ateityje situacija gali keistis, jei atsiras palankesnės sąlygos[2].
J. Olekas pabrėžia, kad ilgalaikėje perspektyvoje Lietuva siekia gerų santykių su visais kaimynais, tačiau dabartinė geopolitinė realybė reikalauja atsargumo.
Politikas akcentuoja, kad dabartinė Lietuvos strategija – sankcijų laikymasis kartu su ribotais techniniais kontaktais – jau duoda konkrečių rezultatų. Pasak jo, tokia laikysena leido pasiekti tam tikrų praktinių pokyčių: išlaisvinta dalis politinių kalinių, grąžintos sulaikytos transporto priemonės, sumažėjo civilinės aviacijos trikdžiai.
Anot J. Oleko, ši nuosekli politika yra veiksminga, todėl skubėti pereiti prie aukštesnio lygio politinio dialogo šiuo metu nėra pagrindo.
Avulis siūlo gautas lėšas panaudoti gynybai
Verslininkas Arvydas Avulis pasiūlė Lietuvai iš naujo įvertinti baltarusiškų trąšų tranzito draudimą, akcentuodamas ne tik vertybinę, bet ir ekonominę pusę. Jo teigimu, dabartinė politika reiškia prarastas pajamas, kurios galėtų būti nukreiptos į šalies gynybą.
A. Avulis siūlo kompromisinį modelį – leisti tranzitą, tačiau visas iš jo gaunamas lėšas skirti krašto apsaugai, taip išlaikant principinę poziciją prieš Minsko režimą ir tuo pačiu stiprinant valstybės saugumą. Jis taip pat pabrėžia, kad toks sprendimas galėtų tapti spaudimo priemone Baltarusijai – bet kokie hibridiniai veiksmai automatiškai reikštų tranzito sustabdymą.
Panašią kryptį palaiko ir „Nemuno aušros“ lyderis Remigijus Žemaitaitis, teigiantis, kad trąšos vis tiek pasiekia rinkas, tik šiuo metu per Rusiją, taip stiprindamos jos ekonomiką. Jo vertinimu, Lietuva galėtų perimti šį srautą ir gautą naudą skirti savo poreikiams, ypač gynybai.
