Saulės vonios kaip terapija buvo kažkada įprasta: nuo sanatorijų iki ligoninių
Dvidešimtajame amžiuje saulės vonios buvo plačiai naudojamos kaip gydymo metodas. Ypač tuberkuliozės sanatorijose ir ligoninėse pacientai dažnai gulėdavo saulės terasose, kur būdavo veikiami natūralios saulės šviesos.
Tai nebuvo atsitiktinumas gydytojai jau tada žinojo apie saulės teigiamą poveikį žmogaus organizmui. Saulės spinduliai naikina bakterijas, stiprina imuninę sistemą, skatina vitamino D gamybą ir skatina gijimą. Sanatorijos, tokios kaip Paimio sanatorija Suomijoje, buvo architektūrinės šviesos ir oro erdvės, skirtos pacientų sveikatai stiprinti[1].
Nepaisant naudos, saulės terapija ligoninėse beveik išnyko. Tai lėmė kelios priežastys. Pirmiausia, atsiradus antibiotikams, medicinoje pradėta labiau pasitikėti cheminiais ir sintetiniais preparatais, kurie buvo pelningesni ir lengviau kontroliuojami. Saulės šviesos negalima užpatentuoti, todėl jos skatinimas nebuvo finansiškai patrauklus ir naudingas.
Taip pat su laiku pradėta akcentuoti rizika, susijusią su ultravioletiniais spinduliais, kurių perteklius siejamas su odos vėžiu. Dėl to ligoninėse sumažėjo atvirų erdvių, didelių langų ir balkonų, o vietoj jų buvo statomos sandarios, dirbtinai vėdinamos patalpos su dirbtine šviesa.
Istoriniai šaltiniai rodo, kad saulės terasos buvo standartas daugelyje JAV ir Europos ligoninių, kur saulės terapija naudota gydyti tokias ligas kaip tuberkuliozė, rachitas ir odos ligos. Naudojimas natūralios šviesos ir net tam tikrų medžiagų, pavyzdžiui, lino, kuris turi specifinių vibracijų, buvo dalis gydymo proceso.
Saulės terapijos nauda nublanko prieš pelną nešančią vaistų pramonę
Svarbu pažymėti, kad saulės terapija nėra vienintelis gydymo būdas, tačiau ji sudaro sveikatos puoselėjimo pagrindą kartu su grynu oru, judėjimu, natūraliu maistu ir teigiamomis emocijomis. Nors medikamentai gydo ligas, sveikatos palaikymas reikalauja platesnio požiūrio.
Pastaraisiais metais natūralios šviesos nauda sveikatos priežiūros įstaigose vėl pradedama vertinti. Tyrimai rodo, kad saulės šviesa gerina nuotaiką, mažina stresą ir gali sutrumpinti pacientų gydymo laiką. Pavyzdžiui, Pietų Korėjoje atliktas tyrimas parodė, kad pacientai, turėję geresnę prieigą prie dienos šviesos, ligoninėje praleisdavo 16–41 proc. trumpesnį laiką[2].
Modernios ligoninės siekia suderinti natūralios šviesos naudą su saugumo reikalavimais, įrengdamos didelius langus, stoglangius ir atvirus erdves, taip užtikrindamos, kad pacientai gautų pakankamai šviesos, tačiau būtų apsaugoti nuo ultravioletinių spindulių perteklių.
Saulės terapijos tradicija, nors ir sumažėjusi XX amžiaus pabaigoje, dabar vėl atgaivinama pasitelkiant naujas technologijas ir žinias apie natūralios šviesos poveikį žmogaus organizmui[3].
Saulės šviesos poveikis organizmui: vitaminai D, C ir A
Saulės šviesa organizmui suteikia ne tik vitamino D, bet ir dar kelis svarbius sveikatai mikroelementus. Vitaminas D, kurio gamyba odoje tiesiogiai priklauso nuo ultravioletinių saulės spindulių, yra būtinas kaulų stiprumui, imuninės sistemos veiklai ir uždegimų mažinimui. Jo trūkumas siejamas su įvairiomis ligomis, todėl natūrali saulės ekspozicija yra vienas efektyviausių būdų užtikrinti šio vitamino pakankamumą.
Be vitamino D, saulės šviesa gali skatinti ir kitų svarbių vitaminų, tokių kaip vitaminas C ir vitaminas A, aktyvumą organizme. Vitaminas C veikia kaip stiprus antioksidantas, kuris padeda kovoti su laisvaisiais radikalais ir stiprina imuninę sistemą.
Vitaminas A svarbus odos sveikatai, regėjimui ir ląstelių regeneracijai. Nors šie vitaminai daugiausia gaunami su maistu, saulės poveikis gali pagerinti jų įsisavinimą ir organizmo funkcijas.
Tinkama saulės šviesos dozė yra naudinga ir palaiko organizmo homeostazę, tačiau svarbu vengti per didelio poveikio, kuris gali sukelti odos pažeidimus. Todėl saulės vonių terapija turėtų būti derinama su individualiais sveikatos poreikiais ir apsauga nuo per didelės ultravioletinės spinduliuotės.
