Ilgametė Macrono inicijuota reforma pasiekė lemiamą balsavimą
Vasario 25 dieną Prancūzijos Nacionalinė Asamblėja priėmė įstatymo projektą, įteisinantį vadinamąją „teisę į pagalbinę mirtį“. Už balsavo 299 parlamentarai, prieš – 226, kai absoliučiai daugumai reikėjo 263 balsų. Tai proceso, kurį dar 2017 metais inicijavo prezidentas Emmanuelis Macronas, kulminacija.[1]
Po daugybės atidėjimų ir pataisų galutinė versija laikoma viena liberaliausių Europoje. Dešinės ir centro atstovų bandymai įtvirtinti papildomus saugiklius buvo iš esmės atmesti. Įstatyme pasirinkta formuluotė „pagalbinė savižudybė“, o ne tiesioginė eutanazija – pagrindinis principas yra savarankiškas mirtinos medžiagos suvartojimas, o mediko pagalba numatyta tik išimtiniais atvejais.
Kartu buvo priimtas ir paliatyviosios pagalbos stiprinimo įstatymas, kuriam pritarta vienbalsiai. Juo numatyta steigti specialius „paramos namus“ ir plėsti prieigą prie slaugos bei skausmo malšinimo paslaugų. Tačiau diskusijų centre liko būtent teisė į pagalbinę mirtį.
Naujoji tvarka apibrėžia griežtas sąlygas bet kelia vertybinius klausimus
Pagal priimtą tekstą, pagalbinė mirtis bus leidžiama tik pilnamečiams Prancūzijos piliečiams arba nuolatiniams gyventojams, sergantiems nepagydoma, gyvybei pavojinga liga galutinėje stadijoje. Asmuo turės pats išreikšti valią nutraukti gyvenimą, todėl išankstiniai pareiškimai nebus laikomi pakankamu pagrindu. Sprendimą turės patvirtinti medikai.
Vyriausybės pataisa, kuria siekta užkirsti kelią galimybei taikyti įstatymą vien dėl „psichologinio kančios pojūčio“, buvo patvirtinta nedidele balsų persvara. Taip pat priimta nuostata dėl atsakomybės už kurstymą rinktis pagalbinę mirtį, nors bausmės šiuo atveju bus švelnesnės nei už trukdymą pasinaudoti įstatymo suteikta teise.
Diskusijos parlamente buvo aštrios. Dešiniųjų atstovė Hanane Mansouri pareiškė: „Jūs organizuojate teisę sukelti mirtį. Sakote, kad ginat laisvę, bet iš tiesų kuriate nuolatinį socialinį spaudimą sergantiems, senjorams ir neįgaliesiems.“ Reformos šalininkai tuo tarpu tvirtina, kad kalbama apie žmogaus orumą ir apsisprendimo laisvę gyvenimo pabaigoje.[2]
Visuomenė ir ekspertai išlieka susiskaldę dėl ilgalaikių pasekmių
Gydytojų ir slaugytojų asociacijos, Medicinos akademija bei įvairių religinių bendruomenių atstovai išreiškė nepritarimą reformai. Jų teigimu, gydytojo misija yra gydyti ir lydėti, o ne aktyviai dalyvauti gyvybės nutraukime. Kritikai taip pat įspėja, kad net ir griežti kriterijai ilgainiui gali būti plečiami.
Asociacijos „Gyvenimas iki natūralios mirties“ atstovas Olivier de Margerie pabrėžė, kad egzistuoja rizika, jog pažeidžiami žmonės gali jausti moralinį spaudimą. „Pažeidžiami asmenys gali tai suvokti kaip signalą, kad jų gyvenimas tampa našta visuomenei ar šeimai“, – teigė jis. Jo manymu, įteisinimas gali atverti kelią platesniam reguliavimo švelninimui per artimiausią dešimtmetį.
Kita vertus, pagalbinės mirties šalininkai mano, kad dabartinis tekstas vis dar pernelyg ribojantis, nes sprendimą faktiškai palieka medikų vertinimui. Jie pasigenda galimybės taikyti išankstines valios deklaracijas tais atvejais, kai žmogus vėliau netenka gebėjimo išreikšti savo sprendimą.
Prancūzija šiuo sprendimu priartėja prie Nyderlandų, Belgijos ir Liuksemburgo modelio, kur eutanazija ar pagalbinė savižudybė jau įteisinta su tam tikrais apribojimais. Tačiau galutinis žodis dar priklausys Senatui, kuris turės dar kartą svarstyti projektą. Šis balsavimas taps ne tik teisiniu, bet ir civilizaciniu pasirinkimu dėl to, kaip valstybė apibrėžia gyvybės, orumo ir atsakomybės ribas.
