Pensijos Lietuvoje per mažos: vis daugiau gyventojų svarsto dirbti ir sulaukus pensinio amžiaus
Vis daugiau žmonių Lietuvoje pripažįsta nemalonią realybę – pensinio amžiaus sulaukus tenka galvoti ne apie poilsį, o apie papildomą darbą. Nors politinėje kalboje vis dar skamba gerovės valstybės vizija, kasdienybėje gyventojus labiau jaudina konkretūs klausimai: kodėl pensijos išlieka mažos, ar valstybė surenka pakankamai lėšų socialinei apsaugai ir kiek ilgai dar daliai žmonių senatvė reikš finansinį nesaugumą.
Diskusijose apie socialinę politiką akcentuojama, kad gerovės valstybė Lietuvoje neatsirado vakar – jos pamatai pradėti kloti vos atkūrus nepriklausomybę. Tačiau vien struktūrų ar įstatymų nepakanka, jei jiems trūksta finansinio pagrindo. Kritikai pabrėžia, kad ilgą laiką viešasis sektorius buvo finansuojamas per silpnai, o tai neišvengiamai atsiliepė pensijų dydžiui ir socialinių paslaugų kokybei[1].
Seimo narys Raimondas Kuodis šią problemą apibendrino aštriai: „Iki šiol kalbame apie gana mažas, skurdžias pensijas. Iš ko tai kyla? Iš to, kad vaikai „apiplėšinėja“ savo tėvus, nemokėdami adekvačių mokesčių.“ Jo teigimu, be adekvataus mokesčių surinkimo neįmanoma tikėtis tvirtos socialinės sistemos.
Tarptautiniai palyginimai rodo, kad Lietuva kai kuriose srityse vis dar skiria mažesnę BVP dalį viešosioms išlaidoms nei daugelis išsivysčiusių valstybių. Tai reiškia, kad diskusija apie pensijų dydį neišvengiamai virsta diskusija apie mokesčių modelį ir solidarumo lygį visuomenėje. Vieni pasisako už didesnį perskirstymą ir stipresnį valstybės vaidmenį, kiti – už didesnę individualią atsakomybę. Kol kas Lietuva, regis, ieško balanso tarp šių dviejų krypčių.
Zailskienė: paramą gauna 2,5 proc. gyventojų, gavėjams – nauji reikalavimai
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Jūratė Zailskienė situaciją vertina nuosaikiau, pabrėždama, kad per pastaruosius dešimtmečius šalies ekonominė padėtis stiprėjo, augo atlyginimai ir pensijos. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad socialinę paramą gauna palyginti nedidelė gyventojų dalis – apie 2,5 procento.
„Normalu, kad valstybė turi padėti ir prisidėti“, – sakė ministrė, kalbėdama apie tuos, kuriems be paramos išsiversti sudėtinga. Tačiau kartu numatyti ir pokyčiai, kurie skatins paramos gavėjus aktyviau ruoštis darbo rinkai ir dalyvauti užimtumo programose.
Visa ši diskusija atskleidžia esminį klausimą – kokią socialinę sutartį Lietuva pasiryžusi pasirašyti su savo piliečiais. Ar bus stiprinamas solidarumas ir didinamas finansavimas socialinei apsaugai, ar prioritetas liks individualiam kaupimui ir asmeninei atsakomybei? Kol vis daugiau žmonių abejoja, ar galės oriai gyventi iš pensijos, gerovės valstybės idėja lieka ne tik politinis terminas, bet ir labai konkretus kasdienio saugumo matas.
Kas keičiasi nuo liepos?
Nuo liepos įsigaliosiantys Piniginės socialinės paramos įstatymo pakeitimai palies gyventojus, gaunančius socialinę pašalpą ir kitas pinigines išmokas mažas pajamas turintiems asmenims. Numatyta ne tik peržiūrėti išmokų dydžius, bet ir iš esmės pakeisti paramos gavimo sąlygas.
Pagrindiniai pokyčiai:
- Didinami kai kurie išmokų dydžiai, atnaujinami paramos apskaičiavimo kriterijai;
- Aiškiau apibrėžiamos pajamų ribos, nuo kurių priklauso teisė į paramą;
- Stiprinama kontrolė ir vertinimas, kad parama būtų skiriama tik tiems, kuriems jos realiai reikia.
Šie pakeitimai aktualūs mažas pajamas gaunančioms šeimoms, vienišiems asmenims, ilgą laiką nedirbantiems gyventojams ir tiems, kurie dėl objektyvių priežasčių neturi pakankamų pajamų.
Kartu įvedamas ir naujas įsipareigojimas darbingo amžiaus paramos gavėjams.
Nuo liepos:
- 3 mėnesius privaloma dalyvauti užimtumo didinimo programoje (mokymai, konsultacijos, pasirengimas darbo rinkai);
- Aktyviai ieškoti darbo ir bendradarbiauti su užimtumo tarnyba;
- Atsisakius dalyvauti be pateisinamos priežasties – pašalpos mokėjimas nutraukiamas.
Šis pokytis labiausiai palies darbingo amžiaus, bet nedirbančius asmenis. Socialinė parama nuo šiol aiškiau siejama ne tik su teise gauti išmoką, bet ir su pareiga dėti pastangas grįžti į darbo rinką.
