Prieš 103 metus gimė litas – Lietuvos valstybingumo simbolis
Šių metų spalio 2 diena Lietuvai ypatinga – prieš 103-ejus metus – 1922 m. spalio 2-ąją – į apyvartą buvo pirmąjį kartą išleista nacionalinė valiuta – litas. Naują pradžią pažymėjo ir tuo metu savo veiklą pradėjęs Lietuvos centrinis bankas. O štai prieš kiek daugiau nei trisdešimtmetį – 1992-ųjų spalio 1 dieną –nepriklausoma Lietuva sukūrė savo pinigų sistemą, kai iš šios apyvartos buvo išimti rubliai, o laikinasis talonas tapo nacionaliniu piniginiu vienetu.
Po Pirmojo pasaulinio karo Lietuva atsidūrė sudėtingoje valiutinėje padėtyje – apyvartoje tuo pačiu metu veikė apie dvidešimt skirtingų pinigų rūšių, tarp jų cariniai rubliai ir vokiečių markės, todėl ekonomikoje vyravo chaosas[1].
1922 m. rugpjūčio 9 d. Steigiamasis Seimas priėmė „Piniginio vieneto įstatymą“, pagal kurį nauju piniginiu vienetu paskelbtas litas, o jo šimtoji dalis – centas. Pavadinimą pasiūlė Vaclovas Vaidotas, ir jis buvo vienbalsiai priimtas[2]. Lito vertė buvo prilyginta 0,150462 g gryno aukso, o tai reiškė, kad 1 litas atitiko 0,1 JAV dolerio[3].
Lito kelias nebuvo nei paprastas, nei lengvas
Pirmieji banknotai buvo atspausdinti Berlyne, jų dizainas buvo kuklus, tačiau kupiūrose puikavosi tautiniai simboliai. Vėliau, 1924 m., pradėtos kaldinti monetos, kurių projektus sukūrė skulptorius Juozas Zikaras.
Litas tapo pasitikėjimo ženklu, stiprino valstybės ekonominę sistemą ir leido Lietuvai įsitvirtinti tarptautinėje rinkoje. Tačiau 1940 m., prasidėjus sovietinei okupacijai, litas buvo panaikintas, o jo vietą užėmė rublis[4].
Atkūrus nepriklausomybę 1990 m., šalis dar kurį laiką liko rublio zonoje, tačiau 1992 m. spalio 1 d. rubliai buvo išimti iš apyvartos, o talonai tapo nacionaline laikina valiuta.
Kaip vyko slapta lito įvedimo operacija?
1993 m. birželio 25 d. į apyvartą grįžęs litas tapo vienu svarbiausių nepriklausomybės simbolių, tačiau kelias iki jo buvo kupinas slaptumo. Dar 1993 m. pavasarį įkurtas Lito komitetas, kuriam vadovavo prezidentas Algirdas Brazauskas, premjeras Adolfas Šleževičius ir Lietuvos banko vadovas Romualdas Visokavičius, sprendimus priėmė už uždarų durų.
Buvo nuspręsta, kad talonai bus keičiami į litus vienodu santykiu, o gyventojų santaupos neliečiamos – taip užtikrinant pasitikėjimą būsima reforma.
Pasirengimas vyko slapta, laikantis itin griežtų sąlygų. Speciali darbo grupė turėjo parengti valiutos įvedimo planą, o jos nariai pasirašė pasižadėjimus saugoti paslaptį – nuo banknotų dizaino iki įvedimo datos. Informacijos nutekėjimas galėjo sukelti spekuliacijas ar krizę, todėl apie valiutos pasirodymą viešai paskelbta tik likus kelioms dienoms iki jo įvedimo.
Vis dėlto incidentų neišvengta. Vienas pavyzdinis 100 litų banknotas su užrašu „Specimen“ buvo panaudotas atsiskaitymui parduotuvėje Raseiniuose, tačiau ši klaida greitai išaiškinta. Nepaisant tokių nutikimų, slapta vykdytas planas pasiteisino – litas buvo įvestas sklandžiai ir tapo ne tik ekonomikos, bet ir valstybingumo stiprybės ženklu.
Prieš dešimtmetį Lietuva atsisveikino su savo valiuta ir įsivedė eurą
2015 m. sausio 1 d. Lietuva oficialiai prisijungė prie euro zonos, ir litas buvo pakeistas euru pagal tą patį fiksuotą kursą[5]. Nors litas pasitraukė iš kasdienės apyvartos, jis liko gyventojų atmintyje kaip stiprus nepriklausomybės simbolis.
Kupiūros su kultūros ir istorijos veikėjų portretais bei monetos su Vyčiu šiandien tapo kolekcinėmis vertybėmis, saugomomis muziejuose ir privačiose kolekcijose. Lietuvos bankas iki šiol neribotą laiką keičia litus į eurus, taip saugodamas šios valiutos istorinę vertę[6].
Lito gimtadienis primena, kad pinigai – tai ne tik ekonomikos priemonė, bet ir tautos tapatybės bei valstybingumo simbolis. Per šimtmetį litas išgyveno įvedimą, praradimą, sugrįžimą ir galutinį perėjimą prie euro, tačiau visada išliko svarbiu Lietuvos istorijos ženklu.
