Kasdienio plastiko chemikalai kelia vis daugiau klausimų – dauguma medžiagų priskirta aukštai sveikatos rizikai

Nauja EJF analizė kasdieniuose plastikuose aptinkamus chemikalus suskirstė į penkias vartotojams gerai pažįstamas produktų grupes

Plastikinės maisto pakuotės, drabužiai, vaikų žaislai, virtuvės reikmenys, higienos priemonės ir net medicininiai gaminiai gali būti žmogaus kontakto su daugybe skirtingų cheminių medžiagų šaltinis. Rugsėjo 30 d. paskelbta organizacijos „Environmental Justice Foundation“ ataskaita „Poison Plastics: How Chemicals in Everyday Plastics are Harming Your Health“ bando parodyti šią problemą ne laboratorinių cheminių pavadinimų sąrašu, o per daiktus, kuriuos naudojame kasdien.

Ataskaitos autoriai analizavo penkias dideles plastiko naudojimo kategorijas: su maistu besiliečiančius gaminius, vaikų žaislus, tekstilę ir drabužius, įprastas buities prekes bei higienos ir medicinos priemones.

Rezultatai skamba grėsmingai. EJF vertinimu, apie 92 proc. vertintų chemikalų, siejamų su maistu besiliečiančiais plastikais, pateko į aukštos rizikos grupę. Vaikų žaislų kategorijoje šis rodiklis siekė beveik 89 proc., tekstilės ir drabužių – apie 93 proc., buitinių gaminių – daugiau kaip 92 proc., o higienos ir medicininių plastikų – beveik 93 proc.

Tačiau čia būtina svarbi išlyga: šie procentai nereiškia, kad laboratorijoje buvo paimta šimtas konkrečių buteliukų, žaislų ar marškinėlių ir daugiau kaip devyniasdešimtyje jų rasta pavojinga medžiaga. Analizė vertino su produktų kategorijomis siejamus plastiko chemikalus ir jų žinomą pavojingumą bei galimą poveikį.

Beveik 80 proc. iš 3 552 kasdienio naudojimo plastikuose identifikuotų chemikalų trūksta pakankamų duomenų rizikai įvertinti

Dar labiau nei jau žinomos pavojingos medžiagos mokslininkams nerimą kelia tai, ko apie plastiko chemiją iki šiol nežinome.

EJF analizėje nagrinėti 3 552 su dažnai naudojamais plastiko gaminiais siejami chemikalai. Beveik 80 proc. jų trūko pakankamų duomenų, kad būtų galima patikimai nustatyti jų toksiškumą arba realaus poveikio žmogui mastą.

Tai reiškia, kad „duomenų nėra“ negalima automatiškai versti nei į „pavojinga“, nei į „saugu“. Daugeliui medžiagų tiesiog nepakanka išsamių toksikologinių, epidemiologinių arba poveikio duomenų.

Bostono koledžo visuomenės sveikatos specialistas Philipas Landriganas, kuris prie EJF analizės rengimo neprisidėjo, būtent šią nežinomybės dalį įvardijo kaip vieną didžiausių problemų. Šiuolaikinėje chemijos pramonėje naudojamų sintetinių medžiagų skaičius yra milžiniškas, o išsamūs toksikologiniai duomenys egzistuoja tik apie dalį jų.

„PlastChem“ duomenų bazėje suskaičiuoti 16 325 su plastikais susiję chemikalai, o daugiau kaip 4 200 priskirta susirūpinimą keliančioms medžiagoms

EJF analizė atsirado ne tuščioje vietoje. Vienas svarbiausių jos pagrindų – tarptautinio „PlastChem“ projekto sukurta plastiko chemikalų duomenų bazė.

2025 m. žurnale „Nature“ paskelbtoje analizėje mokslininkai identifikavo 16 325 unikalias chemines medžiagas, kurios gali būti naudojamos plastikų gamyboje arba aptinkamos plastiko produktuose.

Tarp jų buvo 5 776 priedai, 3 498 technologiniuose gamybos procesuose naudojamos medžiagos, 1 975 pradinės medžiagos ir 1 788 vadinamosios netyčia susidarančios arba į plastiką patenkančios cheminės medžiagos.

Daugiau kaip 4 200 chemikalų mokslininkai priskyrė susirūpinimą keliančioms medžiagoms dėl jų patvarumo aplinkoje, gebėjimo kauptis organizmuose, mobilumo arba toksiškumo.

Dar daugiau kaip 10 tūkst. medžiagų trūko pakankamų duomenų išsamiam pavojingumo įvertinimui.

BPA, ftalatai ir PFAS yra tarp geriausiai ištirtų plastiko chemikalų, kurių poveikis siejamas su sveikatos sutrikimais

Didžiulis plastiko chemikalų sąrašas nėra vienalytis. Kai kurios medžiagos naudojamos dažikliams, kitos – plastikui suminkštinti, apsaugoti nuo ultravioletinių spindulių, suteikti atsparumo ugniai ar pakeisti kitas medžiagos savybes.

Viena žinomiausių grupių yra bisfenoliai, kuriems priklauso BPA. Kita – ftalatai, plačiai naudoti kaip plastifikatoriai. Trečia didelė grupė – PFAS, dar vadinamos „amžinaisiais chemikalais“, nes daugelis jų aplinkoje skyla itin lėtai.

Dalis šių medžiagų gali veikti endokrininę sistemą – hormoninius procesus, reguliuojančius metabolizmą, reprodukciją, augimą ir daugelį kitų organizmo funkcijų.

Mokslinėje literatūroje tam tikrų bisfenolių, ftalatų ir PFAS poveikis siejamas su reprodukciniais, metaboliniais, širdies ir kraujagyslių sistemos bei kitais sveikatos sutrikimais. Tačiau atskiros medžiagos pavojingumas savaime dar nereiškia, kad kiekvienas konkretus plastikinis daiktas sukelia tokią pačią riziką kiekvienam jo naudotojui.

Pavojingumas ir reali rizika nėra tas pats – svarbi dozė, poveikio trukmė ir tai, ar chemikalas apskritai išsiskiria iš gaminio

Diskusijose apie plastiką dažnai suplakamos dvi skirtingos sąvokos – cheminės medžiagos pavojingumas ir žmogui kylanti rizika.

Pavojingumas nusako medžiagos savybę tam tikromis sąlygomis sukelti žalą. Rizika priklauso ir nuo to, kiek žmogus tos medžiagos gauna, kokiu keliu ji patenka į organizmą, kokia koncentracija, kaip dažnai ir kiek laiko poveikis tęsiasi.

Pavyzdžiui, vien faktas, kad tam tikras chemikalas naudojamas konkrečios rūšies plastike, dar neparodo, kokia jo dalis pereina į maistą, orą, dulkes arba žmogaus odą.

Ši skirtis ypač svarbi vertinant EJF pateiktus didelius procentus. Ataskaita kelia klausimą dėl sisteminio chemikalų naudojimo ir informacijos stokos, tačiau jos nereikėtų interpretuoti kaip įrodymo, kad daugiau kaip 90 proc. kiekvieno žmogaus namuose esančių plastikinių daiktų tiesiogiai sukelia ligas.

Plastikas nėra vien polimeras – priedai gali sudaryti sudėtingą cheminį mišinį, kurio sudėtis vartotojui dažnai nematoma

Kasdien vartojamas žodis „plastikas“ sukuria gana paprastos medžiagos įspūdį. Iš tikrųjų galutiniame gaminyje gali būti ne tik pagrindinis polimeras.

Į jį gali būti dedami plastifikatoriai, antioksidantai, stabilizatoriai, pigmentai, antipirenai, ultravioletinių spindulių stabilizatoriai ir kitos technologines savybes suteikiančios medžiagos.

„Nature“ paskelbta „PlastChem“ analizė parodė ir didelę informacijos spragą. Maždaug 23 proc. į duomenų bazę įtrauktų medžiagų viešojoje erdvėje trūko aiškios cheminės struktūros duomenų.

Tai tampa problema ne tik vartotojui. Net mokslininkams ar reguliavimo institucijoms sudėtinga vertinti medžiagos poveikį, jeigu nėra aiškiai žinoma jos tapatybė, naudojimo paskirtis, koncentracija arba migracija iš galutinio produkto.

Plastiko poveikį galima sumažinti – 2026 metų kontroliuojamas tyrimas parodė pokyčius vos per septynias dienas

Šių metų balandį „Nature Medicine“ paskelbtas Australijoje atliktas PERTH tyrimas suteikė svarbios papildomos informacijos apie tai, ar kasdienio kontakto su plastiku sumažinimas apskritai gali pakeisti žmogaus organizme aptinkamų chemikalų kiekį.

Tyrime dalyvavo 211 žmonių stebėjimo grupė, o į septynių dienų randomizuotą eksperimentą įtraukta 60 žmonių.

Daliai dalyvių buvo tiekiamas maistas, kurio gamybos, apdorojimo ir pakavimo grandinėje stengtasi kiek įmanoma sumažinti kontaktą su plastiku. Kitos grupės papildomai naudojo neplastikinius virtuvės reikmenis arba mažiau plastiko turinčias asmens priežiūros priemones.

Vos per septynias dienas tam tikrų ftalatų metabolitų ir bisfenolio A koncentracijos šlapime statistiškai reikšmingai sumažėjo.

Vienoje intervencijos grupėje mono-n-butilftalato metabolito kiekis sumažėjo 37,5 proc., monobenzilftalato – 53,5 proc., o BPA – 59,7 proc., palyginti su kontroline grupe.

Maisto kontaktas su plastiku pasirodė esantis vienas lengviausiai pakeičiamų poveikio žmogui šaltinių

PERTH tyrimas ypač įdomus tuo, kad jame nebuvo bandoma pašalinti viso plastiko iš žmogaus gyvenimo – šiuolaikinėje visuomenėje tai praktiškai neįmanoma.

Didžiausias poveikis pasiektas pakeitus tai, kaip maistas gaminamas, pakuojamas, laikomas ir ruošiamas.

Tyrėjai naudojo stiklinius indus, metalinius ar nepadengtus medinius virtuvės įrankius ir maistą, kurio tiekimo grandinėje kontaktas su plastiku buvo sumažintas nuo gamintojo iki vartotojo.

Tai nereiškia, kad kiekvienam žmogui būtina nedelsiant išmesti visus plastikinius virtuvės daiktus. Tačiau tyrimas pateikia eksperimentinių įrodymų, kad bent dalis su plastiku susijusių chemikalų poveikio yra pakeičiama kasdieniais vartojimo įpročiais.

Chemijos pramonė EJF išvadoms prieštarauja ir teigia, kad ataskaita nepakankamai atsižvelgia į esamą reguliavimą

EJF ataskaitos išvados nėra neginčijamos.

JAV chemijos pramonės asociacija „American Chemistry Council“ CNN pareiškė, kad dokumentą reikėtų vertinti labai atsargiai. Asociacijos viceprezidentė reguliavimo ir mokslo klausimais Kimberly Wise White teigia, kad analizėje nepakankamai atsižvelgta į kai kuriuos pramonės bei JAV ir Europos Sąjungos reguliavimo duomenų šaltinius.

Jos vertinimu, dėl pasirinktos metodikos ataskaita gali sudaryti klaidinantį įspūdį apie tai, kiek plastikuose naudojamų chemikalų iš tikrųjų nėra reguliuojama.

Tai svarbi pastaba: vien tai, kad medžiaga nėra įtraukta į konkretų tarptautinį aplinkosaugos susitarimą, nebūtinai reiškia, kad jos naudojimas niekaip nekontroliuojamas nacionaliniu ar regioniniu lygmeniu.

Kita vertus, nepriklausoma „PlastChem“ mokslininkų analizė taip pat nustatė labai dideles informacijos spragas ir tūkstančius medžiagų, kurių poveikiui įvertinti trūksta duomenų. Todėl pats skaidrumo klausimas nėra vien EJF pozicija.

Didžiausia problema gali būti ne keli garsūs chemikalai, o dešimtys tūkstančių medžiagų, apie kurias vartotojas beveik nieko nežino

BPA ar PFAS tapo viešai atpažįstamais pavadinimais, tačiau šiuolaikinė plastiko chemija yra nepalyginamai platesnė.

„PlastChem“ inventoriuje yra daugiau kaip 16 tūkst. identifikuotų medžiagų, o daugiau kaip 10 tūkst. jų vis dar trūksta duomenų, reikalingų visaverčiam pavojingumo vertinimui.

Tai ir yra pagrindinė naujos EJF ataskaitos žinia: problema nėra vienas plastikinis buteliukas ar viena maisto dėžutė. Žmogus per dieną kontaktuoja su daugybe skirtingų medžiagų iš pakuočių, tekstilės, baldų, virtuvės reikmenų, kosmetikos, žaislų ir medicinos gaminių.

Atskirų medžiagų rizika gali būti maža, tačiau mokslui tenka gerokai sudėtingesnis klausimas – kaip vertinti ilgalaikį daugelio skirtingų chemikalų poveikį vienu metu.

Būtent čia žinių spraga išlieka didžiausia. Naujosios analizės nepateikia pagrindo teigti, kad „90 proc. daiktų namuose yra nuodingi“, tačiau jos rodo, kad chemikalų, esančių kasdien naudojamuose plastikuose, mastas yra kur kas didesnis, nei dauguma vartotojų galėtų numanyti.