Kalėdų eglės istorija: vokiškas paprotys, šiais laikais tapęs kapitalizmo simboliu

<h2>Senovės egiptiečiai baidė velnią, o krikščionys įsivaizdavo Edeno sodą</h2>
<p>Kiekviena mūsų gyvenimo šventė turi savo simboliką ir kažkokį išskirtinumą. Vestuvės siejamos su balta spalva, gimtadieniai – su tortu ir žvakutėmis, Velykos – su margučiais bei kiaušiniais, na ir žinoma šv. Kalėdos – su šeima, dovanomis ir kalėdine eglute. Juk niekam ne paslaptis, kad būtent šv. Kalėdų eglė yra vienas svarbiausių, didžiausių metų švenčių atributų. Tiesa, taip buvo ne visada: kažkada gyvenę mūsų protėviai iš tiesų didelę reikšmę skyrė augmenijai bei įvairiems medžiams, taip tikėdami jų galia ir patikėdami jiems savąją apsaugą. Būtent taip prasidėjo ir dabartinės šv. Kalėdų eglutės istorija.</p>
<p>Dabar jau žinoma, kad dar senovės Egipto gyventojai laikėsi papročio pačią trumpiausią metų dieną puošti namus žaliomis palmių šakomis ar net vainikais^[1]. Kadangi trumpiausia metų diena, žiemos lygiadienis, kasmet išpuola maždaug ties Kalėdomis, jau iškart galime pastebėti tam tikras sąsajas. Senovės egiptiečiai šventai tikėjo, kad palmių lapai simbolizavo gyvybę ir nemirtingumą, o tai buvo itin svarbu. Tuomet buvo manoma, kad diena tokia trumpa dėl to, kad vietinių garbinamas saulės dievas Ra susirgo. Taigi, siekiant įpūsti jam stiprybės ir gyvybės, namai būdavo išpuošiami įvairiais žalialapiais augalais. Tiesa, nors tokie egiptiečių papročiai ir fiksuoti, archeologai ypač nustebo radę mums įprastos kalėdinės eglutės freską viename iš kapų. </p>
<p>Nors egiptiečių ir įvairių žalialapių augalų puošybos tradicijos tikriausiai yra vienos seniausių, jos anaiptol nebuvo vienintelės. Štai, keltų dvasininkai taip pat minėdavo lygiadienio šventę, o ta proga savo šventyklas dekoruodavo įvairių medžių šakomis ir lapais, taip siekdami simbolizuoti gyvybingumą. Manoma, kad net vikingai laikėsi panašių tradicijų: juk būtent jų kultūroje tapo įprasta pasibučiuoti po amalo (angl. mistletoe)  medžiu: dabar tai viena svarbiausių Šiaurės Amerikos kraštų tradicijų.</p>
<p>Kiek modernesnė, tokia, kokią matome šiandien, kalėdinė eglutė siejama su Vokietija, Renesanso laikotarpiu. Kaip pasakojama, Martinas Liuteris buvo pirmasis ant žalios eglės uždėjęs degančias žvakutes: taip gimė dabartinė tradicija, egles papuošti lemputėmis. Žinoma, minima elektrinių lempučių praktika išplito po kelių amžių, kai maždaug 1882-ais, Edvardas Džonsonas, kuris buvo Tomo Edisono asistentas, sukūrė elektrinę lempučių girliandą. Ilgainiui buvo pradėta masinė elektrinių girliandų gamyba ir žmonės pradėjo jas naudoti eglutės puošimui^[2].</p>
<p>Vis tik, sugrįžtant į viduramžius, verta išskirti ir tai, kad tradicija puošti namus ar šventyklas medžiais bei augalais tapo itin religine. Viduramžiais bažnyčiose vykdavo misterijos – tam tikri vaidinimai, rodantys Šventajame Rašte aprašytus įvykius, pavyzdžiui, Adomo ir Ievos gundymą prie Rojaus medžio. Vidurio Europos bažnyčiose tą medį vaidinimui darydavo iš eglišakių. Dar kiek vėliau, eglišakių, tiksliau, pačios eglutės tradiciją prisijaukino anglai, kai princas Albertas 1840-ais savo žmonai karalienei Viktorijai paruošė staigmeną – rūmuose buvo papuošta žaliaskarė. Princas buvo gimęs Vokietijoje, tad  tikrai žinojo savo krašto tradicijas, kurios ilgainiui išplito visame senajame žemyne ir jo ribų^[3].</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/michael-fenton-8htwsi2osoa-unsplash.jpg" alt="Kalėdinė eglė" /></p>
<h2>Protėviai lietuviai tradicijas perėmė iš okupantų vokiečių</h2>
<p>Lietuvos kaimuose apie kalėdines eglutes XX a. pirmaisiais dešimtmečiais dar nebuvo žinoma, bet aptinkama užrašų, kad buvęs paprotys Kūčių dieną kabinti rugių pėdą, o Mažojoje Lietuvoje Kalėdoms ant durų pritaisydavo eglių šakelių^[4]. Paprotys puošti eglutę pirmiausia paplito dvaruose, mokyklose, bažnyčiose, tačiau jau gerokai vėliau.</p>
<p>Tokia tradicija atkeliavo iš okupantų vokiečių dar Pirmojo pasaulinio karo metais, nors lietuviškuose raštuose ji pirmą kartą paminėta 1853 metais; išpuoštą eglutę jaunystėje matė būsimasis poetas ir vyskupas Antanas Baranauskas caro valdininko-vachmistro namuose Vainute. Vis tik, ne visi turėjo galimybę pamatyti tiek, kiek A. Baranauskas. Kaimo gyventojai kultūrinius pokyčius stebėjo tiesiogiai: vokiečių kariai įsikūrę Lietuvoje šventė pagal savas tradicijas, o kaimuose, į šventes pakviesdavo ir vietinius svarbius asmenis, klebonus, viršaičius. Šie apie vokiečių papročius išplepėdavo kaimo bendruomenei, o ilgainiui, tradicijos paplito ir lietuvių tarpe^[5].</p>
<p>Žinoma, prabangių puošybos elementų nebūdavo: ant eglutės būdavo kabinami sausainiai, obuoliai, popieriniai karpiniai – viskas buvo kuklu ir paprasta, tačiau jauku. To ypač reikėjo karo ir neramumų išvargintiems gyventojams. Tiesa, sugrįžus rusų okupacijai, tokias tradicijas bandyta išgyvendinti, nors žmonės jau buvo prisitaikę, pamilę eglutės puošimo džiaugsmą ir tradiciją pritaikę sau^[6] .</p>
<p class="p1">Rusų okupacijos metais šv. Kūčias švęsti tapo nerekomenduotina, todėl ir kalėdinė eglutė lyg ir prarado savo vertę. Slaviškas paprotys diktavo, kad puošiama ne kalėdinė, bet naujametinė eglė, tačiau tai jau visiškai kita tradicija: pakito net puošyba, pavyzdžiui, buvo mėgiami raudonos penkiakampės žvaigždės papuošimai. Jau vėliau, valstybei modernėjant, eglutės įgavo ir modernią išvaizdą, tačiau visai tradicijai kenkia paplitęs komercializmas.</p>
<p class="p1"><img src="77_CDN_URL/images/irina-galeeva-tr0vxcemks0-unsplash.jpg" alt="Kalėdų eglutė" /></p>
<h2>Komercinis Kalėdų vajus palietė ir eglučių tradiciją</h2>
<p>Galima ginčytis, tačiau tikriausiai daugelis sutiks, kad šv. Kalėdos tapo visiškai sukomercinta švente, skirta pasipuikuoti dovanomis, brangiais papuošimais, naujais rūbais. Jei seniau mūsų puošiamos eglutės buvo dabinamos naminiais kepiniais, saldainiais, vaisiais ar pačių šeimos narių karpytais menais, šiandien galime net nesivarginti. Parduotuvėse gausu pačių įvairiausių puošybos elementų: nuo itin pigių, masinės gamybos, iki brangių, retų ir prabanga alsuojančių.</p>
<p>Žinoma, pakito ir pats švenčių suvokimas. Jei seniau šv. Kalėdos buvo svarbiausia tikinčio žmogaus ir visos šeimos šventė, šiandien ne vienas šventes praleidžia ne su artimaisiais, bet vienatvėje. Žmogaus tarpasmeniniai ryšiai nebėra tokie artimi, religiniai saitai yra nutrūkę, todėl ir Kalėdos tapo bene eiline diena. Kiti, tokias nuotaikas siekia nuvyti namus šventėms dekoruodami dar mėnesio pradžioje, nors mūsų tradicijos visuomet diktavo, kad šventinę eglę puošti turėtume per šv. Kūčias. Kadangi su kalėdinėmis dekoracijomis gyvename visą gruodį, šv. Kalėdų rytą pamatyta mūsų namų puošmena jau nebekelia jokių jausmų.</p>
<p>Į tam tikrą eglutės tradicijos nuvertinimo kategoriją galime priskirti ir mūsų miestų bei miestelių puošybą. Taip, pamatyti kaip skirtingai pasidabina sostinė, pajūris ir kiti mažesni miestai iš tiesų itin įdomu. Vis tik, pastaraisiais metais kylanti kova, kuri gi eglė šiais metais yra gražiausia, ne tik kad nevienija visuomenės, tačiau ir priešina, akivaizdžiai išaukštinant tą patį komercializmą. Visiškai suprantama, kad Vilniaus ir pavyzdžiui, Visagino miestų eglės bus visiškai skirtingos: sostinės, tikriausiai labiau trauks akį. Juk tai pagrindinė šalies eglė, kurią mato ir užsienio akys. Tuo tarpu mažesnių miestelių eglės dažniau susiejamos su pačia vietine bendruomene, be kita ko, yra papuošiamos už kelis kartus mažesnį biudžetą. Dėl to, bet kokie kalėdinių eglučių karai ir lenktynės tampa beprasmės.</p>