<h2>Reikalingų produktų galima rasti ir kaimo parduotuvėje</h2>
<p>Knygynus bei kitas prekybos vietas neseniai pasiekė Simonos Lileikienės knyga „Veganai savaitę“. Tai – patarimų ir receptų knyga, tinkanti ir pažengusiems veganams, ir tiems, kurie dar tik pradeda domėtis augaline mityba bei veganizmu. S. Lileikienė veganišką gyvenimo būdą pasirinko prieš beveik trejus – tuomet informacijos jai labai trūko, ir tokia knyga būtų galėjusi labai pagelbėti. Taip pat prieš metus ieškojo augalinių receptų knygų, tačiau pasirinkimas buvo menkas, o lietuvišką rado vos vieną, ir tą jau senokai išleistą. „Apsisprendžiau pati tokią parašyti, vyras ir mama to imtis ragino jau seniai“, – sakė moteris. Draugės taip pat nuolat klausdavo kaip pradėti maitintis sveikiau bei prašydavo pasidalinti receptais – Simona įsitikinusi, kad ši tema – daug kam aktuali.</p>
<p>Knygoje autorė kalba apie augalinės mitybos naudą, pataria, kaip susidaryti meniu, ką dėti į pirkinių krepšelį, o ko – vengti, taip pat pateikia pusryčių, pietų, vakarienės ir užkandžių meniu dviem asmenims visai savaitei. „Nepamokslauju, mano tikslas nėra priversti žmones jaustis kaltais, kad valgo gyvūninės kilmės produktus, knyga noriu juos paskatinti domėtis augaline mityba ir ją išbandyti bent savaitę. Esu tylioji veganė – veganizmu žmones bandau sudominti rodydama savo pavyzdį, o ne agresyviomis priemonėmis – jos nėra veiksmingos“, – įsitikinusi ji.</p>
<p>Pateikiami receptai – skanūs, bet itin lengvai pagaminami, iš lengvai gaunamų ir nebrangių produktų – daržovių, vaisių, įvairių kruopų, ankštinių, makaronų. Jiems pagaminti nereikia ir jokios įmantrios virtuvinės įrangos. Pateikti patiekalai – Simonos dažnai gaminami ir jos šeimos itin mėgstami: juos noriai valgo ir vyras, ir keturmetė dukrytė.</p>
<p>Receptuose nėra jokių mėsos ar pieno pakaitalų – jų šeima beveik nevartoja, nebent retkarčiais ką nors iš smalsumo paragauja. „Rašydama knygą vis pagalvodavau apie savo anytą – ji domisi sveika mityba, tačiau gyvena nedideliame miestelyje, kur produktų pasirinkimas maisto prekių parduotuvėse – itin ribotas. Tad parinkau receptus, kuriems produktų būtų galima rasti netgi kaimo parduotuvėje“, – pasakojo ji. Taip pat šie receptai yra be cukraus, o miltinių patiekalų – itin nedaug, be to jiems gaminti autorė rekomenduoja rinktis pilno grūdo miltus.</p>
<h2>Apie veganizmą pirmą kartą išgirdo Jungtinėje Karalystėje</h2>
<p>„Esu prieš maisto švaistymą, tad daug produktų kartojasi. Ne visi patiki, kad iš tų pačių produktų galima pasigaminti tiek daug skirtingų patiekalų“, – sakė S. Lileikienė. Jai svarbu, kad ji pati ir jos šeima maitindamiesi gautų pakankamą kiekį angliavandenių, baltymų, riebalų bei mikroelementų, o maistas būtų skanus ir sotus. Į knygą įtraukė ir keletą universalių receptų, pavyzdžiui, kaip patiems pasigaminti augalinio pieno arba granolos pusryčiams.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/simonalileikiene0105.jpg" alt="PiemeneliuPyragas" /></p>
<p>Beje, gaminti Simona pamėgo tik tapusi vegane. Įkvėpimo ji semiasi internete – apsilanko populiariose veganų ir gyvūnų teisių organizacijų bei aktyvistų svetainėse, prenumeruoja jų naujienlaiškius, socialiniuose tinkluose seka populiarius užsienio veganus, t.p. yra sukaupusi nemažą receptų knygų kolekciją. Visgi, dažniausiai receptus kiek pakeičia – jeigu įmanoma, jiems naudoja vietinius ir sezoninius produktus, stengiasi, kad patiekalai būtų kuo sveikesni.</p>
<p>Simona su savo vyru susipažino Jungtinėje Karalystėje – abu buvo išvykę užsidirbti, Simona taip pat mokėsi (Bedfordširo universitete baigė rinkodaros studijas), šalyje šeima praleido daugiau nei dešimtį metų, tačiau prieš porą metų nusprendė grįžti į Lietuvą ir įsikūrė Vilniuje.</p>
<p>Būtent būdama Jungtinėje Karalystėje moteris susidomėjo sveika gyvensena ir pirmą kartą išgirdo apie veganizmą. Net penkerius metus ji dirbo vienos garsios ekologiškais produktais prekiaujančios šalies įmonės pardavimų skyriuje, ir keletas jos kolegų buvo vegetarai bei veganai. „Iš pradžių atrodė neįtikėtina, kaip galima tiek daug visko atsisakyti, taip save varžyti, atrodė, kad man tai nepavyktų“, – prisiminė ji. Vėliau su įmone teko aplankyti keletą vegetarų bei veganų parodų ir festivalių, kur pirmą kartą paragavo įvairių produktų, apie kuriuos prieš tai nė nebuvo girdėjusi, pavyzdžiui, tofu, tempės, seitano.</p>
<h2>Apsispręsti padėjo pamatytas dokumentinis filmas</h2>
<p>Kai gimė dukrelė, ją ėmė stipriai berti. S. Lileikienė įtarė, kad tai greičiausiai dėl to, ką pati valgo. Pasak jos, kaip dažniausi alergenai yra įvardijami kviečiai, pieno produktai ir kiaušiniai. „Nusprendžiau jų keletui mėnesių atsisakyti. Kviečių ir pieno produktų išvengti nebuvo sunku, o kiaušinių ilgėjausi – labai mėgau kiaušinienę“, – atviravo ji. Netrukus kūdikį berti nustojo, o Simona pajuto, kad ir pačios savijauta pagerėjo – atsirado daugiau energijos, miegas tapo ramesnis, dingo nuo paauglystės kamavę spuogai.</p>
<p>Be to tuo metu pamatė dokumentinį filmą „Žemiečiai“ – jis labai sukrėtė. „Nusprendžiau ir toliau vengti gyvūninės kilmės produktų. Pasidarė gaila gyvūnų – kai mačiau, kaip iš karvės atimamas veršiukas, kad galėtų ją melžti, pagalvojau, o jei iš manęs taip atimtų mano kūdikį…“ – susigraudino moteris, pridūrusi, kad būtent nuo tada valgyti gyvūninės kilmės maistą nebėra jokių pagundų.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/simonalileikiene0102.jpg" alt="SimonaLileikiene2" /></p>
<p>Iš pradžių žinių apie augalinę mitybą bei idėjų receptams trūko, tačiau padėjo būtent internetas ir knygos. Gelbėjo ir tai, kad Jungtinės Karalystės, kur ir gimė veganizmo judėjimas, prekybos centruose veganiškų maisto produktų pasirinkimas – itin gausus. „Tačiau kai grįžome į Lietuvą, irgi buvome maloniai nustebinti – ir parduotuvėse, ir kavinėse, jau galima rasti veganams tinkamų gaminių, netgi degalinės pradėjo siūlyti maistą veganams. Neatrodė, kad grįžome į atsilikusią šalį“, – džiaugėsi S. Lileikienė.</p>
<p>Simonos vyras kol kas nėra veganas, tačiau namuose šeima valgo tik augalinį maistą. „Dukrytė – kaip ir aš – veganė, tačiau būnant svečiuose nedraudžiu jai paragauti gyvūninės kilmės maisto. Tiesa, pasakoju jai, iš kur atsiranda mėsa ir pienas, ir tokių produktų ji pati nelabai nori“, – pasakojo knygos autorė. Mergaitė eina į vegetarišką Valdorfo darželį „Šviesos slėnis“, kur gauna veganišką maistą.</p>
<h2>Rinktis veganizmą verta dėl etinių priežasčių, sveikatos ir gamtosaugos</h2>
<p>Grįžusi į Lietuvą Simona įsidarbino rinkodaros specialiste šunų maistu ir aksesuarais prekiaujančioje įmonėje. Į darbą dažniausiai nešasi savo gaminto maisto, jo įdeda ir vyrui. Kartais įvairių veganiškų užkandžių ar desertų pagamina ir kolegoms – jie būna nustebę, kokie jie skanūs ir negali patikėti, kad jų sudėtyje nėra jokių gyvūninės kilmės produktų.</p>
<p>Moteris taip pat nevartoja alkoholio, negeria kavos. „Atsisakius alkoholio ir kavos, man pavyko visam laikui atsikratyti stiprių panikos priepuolių“, – patirtimi dalinosi ji. Ji taip pat vengia rafinuoto cukraus, baltų miltų – vietoje jų renkasi pilno grūdo.</p>
<p>Dukrytės šeima nusprendė neskiepyti. „Labai daug domėjomės, apsvarstėme visus „už“ ir „prieš“, tačiau rizika pasirodė gerokai didesnė, nei galima nauda. Vaiko sveikata – puiki, tad neskiepysime ir antrojo“, – teigė moteris. Šiuo metu ji laukiasi – šeima pagausėti turėtų spalį.</p>
<p>Simonai pasirinkus veganizmą, ne visi draugai tokiam pasirinkimui pritarė – kai kurie net nustojo bendrauti. „Tėvai taip pat nuogąstavo, anyta bijojo, kad galiu „sugadinti“ jos sūnų“, – pasakojo ji. Tačiau praėjus šiek tiek laiko tėvai atsipalaidavo, o mama netgi pati nustojo valgyti mėsą, anyta taip pat ėmė domėtis veganiška mityba, vis pasigamina naujų patiekalų.</p>
<p>Kai važiuoja į svečius, šeima visuomet įsideda augalinio maisto – ir kad turėtų patys ką valgyti, jei šeimininkai nebus pasirūpinę, ir kad kitus pavaišinti, supažindinti. „Pavyzdžiui neseniai viename nedideliame vakarėlyje gaminome veganiškus mėsainius – visiems labai patiko“, – pasakojo ji.</p>
<p>„Veganizmą rinktis verta ir dėl etinių, ir dėl sveikatos bei gamtosaugos priežasčių. Mėsai, pienui, kiaušiniams auginami gyvūnai gyvena baisiomis sąlygomis, yra kankinami ir nužudomi be jokios prasmės. Gyvūninės kilmės maistas mums ne tik nereikalingas, bet dar ir žalingas. O intensyvios gyvulininkystės daroma žala gamtai yra didesnė nei visos pramonės ir transporto kartu sudėjus“, – kalbėjo knygos autorė. Ji sakėsi suprantanti, kad keisti įpročius nėra lengva, todėl paragino apsisprendus tai daryti nedideliais žingsneliais. „O jei kas baiminasi, kad atsisakius gyvūninės kilmės produktų, teks valgyti neskanų maistą – tai daro be reikalo: veganiškas maistas dažnai yra netgi skanesnis už mėsišką“, – tvirtino ji.</p>
