Berlynas suteikia policijai teisę derinti fizinę ir skaitmeninę kontrolę
Berlyno Atstovų rūmai patvirtino plataus masto Visuomenės saugumo ir tvarkos įstatymo (ASOG) pakeitimus, suteikiančius policijai precedento neturinčias galias tiek fizinei, tiek skaitmeninei stebėsenai. Įstatymą palaikė valdančioji CDU-SPD koalicija ir opozicinė AfD partija.
Pagal naujas taisykles policija gali slaptai įeiti į įtariamųjų namus ir diegti šnipinėjimo programinę įrangą, jei nuotolinis įrenginių pasiekimas yra neįmanomas. Tai reiškia, kad teisėsaugai leidžiami ir fiziniai įsilaužimai siekiant skaitmeninės prieigos, o telefonai ir kompiuteriai gali būti perimti bei stebimi realiu laiku.[1]
Vidaus reikalų senatorė Iris Spranger (SPD) sprendimą vadina „didžiausia Berlyno policijos reformų per dešimtmečius banga“. „Sukuriame reikšmingą pliusą Berlyno gyventojų apsaugai,“ – teigė ji. „Suteikiame teisėsaugai geresnius įrankius kovoti su terorizmu ir organizuotu nusikalstamumu.“
Pagal įstatymo 26 paragrafą policijai leidžiama „slaptai įeiti ir apžiūrėti patalpas“, jei to reikia prieigai prie IT sistemų. Tai iš esmės leidžia valdžiai slaptai patekti į žmonių namus, kad įdiegtų sekimo programas – kažkas, kas anksčiau būtų buvę laikoma labai abejotinu veiksmu pagal Konstituciją. IT saugumo ekspertai perspėja, kad šis žingsnis ne tik palieka saugumo spragas, bet ir pažeidžia būsto neliečiamumo principą.
Stebėsena apima ir privačias erdves bei viešąsias vietas
Kartu su fizinio įsibrovimo leidimu įstatymas išplečia ir kūno kamerų (bodycam) naudojimą – dabar pareigūnai galės jas įjungti privačiose patalpose, jei manoma, kad gresia pavojus gyvybei. Nors valdžia pabrėžia, kad tai skirta pareigūnų apsaugai, kritikai mano, kad praktikoje tai virs audiovizualiniu sekimu piliečių asmeninėje erdvėje.
Berlyno policija taip pat galės naudoti automatinį valstybinių numerių atpažinimą, rinkti mobiliojo ryšio duomenis iš konkrečių teritorijų („cell tower query“), neutralizuoti dronus ir naudoti veido bei balso atpažinimo technologijas. Įstatymo 28a paragrafas suteikia teisę naudoti biometrinius duomenis iš viešai prieinamų šaltinių, įskaitant socialinius tinklus.[2]
Dar viena naujovė – leidimas naudoti realius policijos duomenis dirbtinio intelekto (DI) sistemų mokymui. Tai apima tyrimų metu surinktus vaizdus, tekstus ar garso įrašus. Duomenų apsaugos specialistai šį punktą vadina itin pavojingu: DI modeliai gali netiesiogiai atskleisti privačius duomenis, o surinktų duomenų panaudojimo ribos taip išplečiamos iki neapibrėžtumo.
Kritikai įspėja apie autoritarinės priežiūros valstybę
Įstatymo pakeitimai išprovokavo platų pasipriešinimą. Žaliųjų partijos narys Vasili Franco teigė, kad naujas įstatymas „primena valstybės svajonių sąrašą apie piliečių kontrolę“. Opozicijos atstovas iš „Die Linke“ Niklas Schrader įspėjo, jog tai „juoda diena pilietinėms laisvėms“.
Pilietinių teisių organizacijos ir iniciatyva „NoASOG“ kaltina valdžią kuriant autoritarinę stebėjimo valstybę. „Tai, kas parduodama kaip saugumo politika, iš tiesų yra autoritarinės priežiūros mechanizmo įteisinimas,“ – rašoma jų pareiškime.
Berlyno duomenų apsaugos pareigūnė Meike Kamp įspėjo, kad „valstybinio Trojano įteisinimas yra tiesioginė ataka prieš visų piliečių IT saugumą“ ir kad bendras šių priemonių kiekis pasiekia „konstituciniu požiūriu labai abejotiną stebėjimo intensyvumą“.
Įstatymo šalininkai tvirtina, jog po 2024 m. išaugusio nusikalstamumo – daugiau nei 539 tūkst. užfiksuotų nusikaltimų, iš jų pusė neištirti – tokios priemonės yra būtinos. Tačiau oponentai pabrėžia, kad saugumo vardan aukojama privati erdvė ir konstitucinės teisės, o tai gali tapti pavojingu precedentu visai Vokietijos demokratijai.
