Alberta balsuoja dėl ateities Kanadoje: M. Carney įspėja „tai ne pokeris“, separatistų stovykloje – nesutarimai

Kanados Albertos provincijos gyventojai pirmadienį balsuoja referendume, kuriame turi atsakyti, ar provincija turėtų likti Kanados sudėtyje, ar surengti antrąjį, privalomąjį nepriklausomybės referendumą. Kaip rašo „The Guardian“, kampanija atskleidė gilų provincijos susiskaldymą – ir ne tik tarp šalininkų bei priešininkų, bet ir pačiame separatistų judėjime. Kanados premjeras Markas Carney, užaugęs Albertoje, ragino gyventojus nežaisti su šalies ateitimi: „Tai ne pokeris.“

Referendumas – po mirtino gaisro karinėje bazėje

Abiejų stovyklų entuziazmą prieš balsavimą prislopino mirtinas gaisras didelėje karinėje bazėje provincijoje. Šeštadienio popietę kilęs gaisras išplito ir į netoliese esantį miestelį, o Kanados ginkluotosios pajėgos su „giliu liūdesiu“ pranešė apie žuvusiuosius ir sužeistuosius. Apie šią nelaimę 77.lt rašė straipsnyje apie gaisrą Veinraito bazėje, o apie referendumo klausimą – straipsnyje apie Albertos referendumą.

Mažuma albertiečių jau seniai tvirtina, kad atsiskyrimas – vienintelis būdas išspręsti, jų manymu, nesąžiningus finansinius santykius su Otava, kuri neleidžia provincijai iki galo išnaudoti didžiulių iškastinio kuro atsargų. Albertos premjerė Danielle Smith daugelį metų tvirtino, kad referendumo nereikia, tačiau jį paskelbė spaudžiama dalies savo Jungtinės konservatorių partijos narių.

Atsiskyrimas kainuotų šimtus milijardų dolerių

D. Smith vis dėlto nekampanijavo už nepriklausomybę. Birželį ji įvertino, kad atsiskyrimas pereinamuoju laikotarpiu kainuotų apie 400 mlrd. Kanados dolerių, o naujos valstybės kūrimas – dar 25–50 mlrd. dolerių kasmet. Dėl tokio atsargumo kai kurie rėmėjai ją apkaltino išdavus nepriklausomybės judėjimą. Kalgario universiteto viešosios politikos mokykla birželį skaičiavo, kad per penkerius metus atsiskyrimas galėtų kainuoti iki 170 mlrd. dolerių, o ilgalaikės pasekmės būtų labai nenuspėjamos.

Klausimas neskyla pagal partines linijas. „The Guardian“ duomenimis, buvę premjerai Jasonas Kenney iš dešiniųjų konservatorių ir Rachel Notley iš kairiųjų Naujosios demokratų partijos pasirodė scenoje kartu, pamiršę įprastą aršią ideologinę konkurenciją.

Rodiklis	Duomenys	Šaltinis
Atsiskyrimo kaina pereinamuoju laikotarpiu (D. Smith)	apie 400 mlrd. Kanados dolerių	„The Guardian“
Metinės naujos valstybės išlaidos (D. Smith)	25–50 mlrd. dolerių	„The Guardian“
Kaina per 5 metus (Kalgario universitetas)	iki 170 mlrd. dolerių	„The Guardian“
Separatistų planas	214 puslapių	„The Guardian“
Sutartys su Karūna Albertos žemėje	5	„The Guardian“
Kiti referendumo klausimai	9	„The Guardian“

Šaltinis: „The Guardian“.

M. Carney: „Balsas prieš Kanadą – pavojingas blefas“

M. Carney praėjusią savaitę lankėsi Kalgaryje ir Edmontone, ragindamas balsuoti už vieningą Kanadą. „Šiuo lemiamu momentu albertiečiai turi pasirinkimą: kurti stipresnę Albertą ir didesnę Kanadą savo vaikams arba užkrauti jiems ilgus gilaus susiskaldymo ir didelio neapibrėžtumo metus“, – sakė premjeras. Buvęs Anglijos banko valdytojas iš arti matė „Brexit“ balsavimo ir jį sekusio ekonominio sukrėtimo padarinius. „Tai ne pokeris. Balsas prieš Kanadą yra pavojingas blefas, kuris lems ilgus gilaus neapibrėžtumo ir prarastų galimybių metus“, – teigė jis.

„The Guardian“ duomenimis, apklausos M. Carney įvardija populiariausiu politiku Albertoje. Jis dalyvavo buvusio Albertos vicepremjero Thomaso Lukaszuko grupės „Forever Canadian“ mitinge. T. Lukaszukas 1992 m. kemperiu, pavadintu „Vienybės autobusu“, apvažiavo daugiau nei 40 000 km ir išdalijo bent 100 000 kiemų plakatų. M. Carney pripažino, kad albertiečių nusivylimas yra tikras: „Augdamas prisimenu, kaip Otava vertė albertiečius jaustis taip, lyg mūsų ištekliai nebūtų mūsų.“ Energetikos politika – senas ginčo su Otava šaltinis, siekiantis 1980 m. nacionalinę energetikos programą.

Separatistų stovykloje – nesutarimai ir skandalai

Pats separatistų judėjimas, „The Guardian“ teigimu, pasižymi konkuruojančiais interesais, asmeniniais nesutarimais ir kaltinimais kai kuriems lyderiams. Vienas pagrindinių judėjimo architektų Keithas Wilsonas neseniai paskelbė 214 puslapių planą, kaip paversti Albertą nepriklausoma valstybe, ir teigė, kad visi pereinamojo laikotarpio uždaviniai „visiškai įgyvendinami“. „Jiems būtų ekonominė savižudybė priešintis Albertai“, – sakė jis.

Tačiau abejonių kyla ir pačių separatistų gretose. Partijos „Wildrose Independence“ narys Billas Jonesas sakė, kad lyderiai skuba, neturėdami institucijų, kurių reikia naujai šaliai – nuo policijos iki pensijų sistemos. „Jei išeitume dabar, kelias kartas būtume žlugusi valstybė“, – teigė jis. Kalgario meras Jeromy Farkas įspėjo apie „katastrofiškus“ atsiskyrimo padarinius. Spalį taip pat paaiškėjo daugiau informacijos apie neišrinktų Albertos separatistų susitikimus su JAV respublikonų operatyvininkais, kuriuose, kaip teigiama, aptarta, kaip naftos honorarai galėtų būti nukreipti į JAV mainais už pagalbą kuriant naują šalį.

Pirmosios tautos: „Alberta neturi konstitucinės teisės atsiskirti“

Referendumas galėjo atrodyti visai kitaip, jei ne Pirmųjų tautų įsikišimas: jos teisme pasiekė, kad provincijos vyriausybė turėtų arba atsisakyti atsiskyrimo klausimo, arba pakeisti jo formuluotę. Svarbiausias jų argumentas – dabartinės Albertos žemėms galioja penkios sutartys, sudarytos su Karūna dar prieš įkuriant provinciją. „Šios sutartys yra gyvi dokumentai… Alberta neturi konstitucinės teisės atsiskirti“, – sakė Juodakojų konfederacijos prezidentas Troy Knowltonas. Be atsiskyrimo klausimo, referendume balsuojama ir dėl devynių kitų priemonių – nuo socialinių programų iki teisėjų skyrimo ir Senato.

„Wikipedia“ duomenimis, 2026 m. gegužės 13 d. Albertos teisėja Shaina Leonard priėmė sprendimą kelių Pirmųjų tautų naudai: jų advokatai tvirtino, kad provincijos referendumų tvarkos naudojimas atsiskyrimui prieštarauja konstitucijai, nes su Pirmosiomis tautomis nebuvo konsultuotasi, o atsiskyrimas pažeistų sutartimis įtvirtintas teises.

Kanada jau išgyveno panašų balsavimą Kvebeke

Albertos separatizmas, „Wikipedia“ duomenimis, kyla iš jausmo, kad provincija turi per mažai galios Otavos atžvilgiu, ir iš nepasitenkinimo nacionaline ekonomikos politika, ypač susijusia su naftos pramone ir išlyginamosiomis išmokomis. Šis klausimas sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio po 2025 m. federalinių rinkimų. Kanada jau yra išgyvenusi panašų išbandymą: 1995 m. Kvebeko referendume, kuriame dalyvavo rekordiniai 93,52 proc. rinkėjų, už likimą Kanadoje balsavo vos 50,58 proc. Vėliau Kanados Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad vienašališkas atsiskyrimas būtų neteisėtas.