681 mln. eurų viešųjų pastatų renovacijai: auditoriai ragina pirmiausia atsisakyti nereikalingo turto

Valstybė ruošiasi išleisti 681 mln. eurų: auditoriai klausia, ar visų pastatų apskritai reikia

Lietuvos laukia milžiniška viešųjų pastatų renovacijos banga – iki 2030 metų šalis yra įsipareigojusi atnaujinti beveik 2,2 mln. kv. metrų jų ploto. Tačiau, prieš skiriant tam dar šimtus milijonų eurų, Valstybės kontrolė siūlo atsakyti į gerokai paprastesnį klausimą: ar visi pastatai, kuriuos planuojama renovuoti, valstybei ir savivaldybėms iš tiesų bus reikalingi ateityje?

Auditorių teigimu, dauguma valstybės turto valdytojų sistemingai nevertina, kiek nekilnojamojo turto jiems iš tikrųjų reikia pavestoms funkcijoms vykdyti. Todėl kyla rizika, kad milijoninės investicijos gali būti nukreiptos ir į objektus, kurių ilgalaikėje perspektyvoje bus nuspręsta atsisakyti.

Problemos mastą rodo ir išlaikymo kaštai. 2024 metais valstybei priklausė 9,02 mln. kv. metrų nekilnojamojo turto – daugiau kaip 25 tūkst. objektų. Nors 2020–2024 metais bendras jo plotas sumažėjo 8,4 proc., išlaikymo sąnaudos per tą patį laikotarpį padvigubėjo – nuo 176 mln. iki 354 mln. eurų per metus.

Valstybės kontrolei užkliuvo milžiniška suma, skiriama viešųjų pastatų renovacijoms. Unsplash nuotrauka

„Renovuoti pastatą, kurio valstybei ilgainiui nereikės, nėra ūkiška“

Valstybės kontrolierė Irena Segalovičienė pabrėžia, kad pastato renovacija nėra vienkartinė investicija. Net ir skyrus pinigų jo energetiniam efektyvumui didinti, valstybei ir toliau tenka mokėti už objekto šildymą, priežiūrą, remontą bei eksploatavimą.

„Renovuoti pastatą, kurio valstybei ilgainiui nereikės, nėra ūkiška. Tai reiškia ne tik investicijas į jo atnaujinimą, bet ir tolesnes išlaidas šildymui ir priežiūrai“, – sako I. Segalovičienė.

Jos teigimu, planuojant tokio masto investicijas, neužtenka įvertinti vien pastato energetinės būklės. Reikia žinoti ir tai, ar konkretus objektas po penkerių, dešimties ar daugiau metų vis dar bus reikalingas valstybės funkcijoms ir viešosioms paslaugoms užtikrinti.

„Tai viešieji pinigai, kurie turi būti investuojami ten, kur kuria ilgalaikę vertę“, – pabrėžia valstybės kontrolierė.

Todėl, prieš skiriant šimtus milijonų eurų, auditoriai ragina pirmiausia išsiaiškinti, kokio nekilnojamojo turto valstybė turi per daug ir kokių objektų būtų galima atsisakyti.

„Todėl, prieš skirdami šimtus milijonų eurų renovacijai, turime įsivertinti, kiek viešosioms paslaugoms užtikrinti nebūtino nekilnojamojo turto turime, jo atsisakyti ir investuoti tik į tą, kuris iš tiesų reikalingas“, – teigia I. Segalovičienė.

Iki 2030 metų – beveik 2,2 mln. kv. metrų

Lietuvos įsipareigojimai viešųjų pastatų energetinio efektyvumo srityje yra dideli. Pagal Energijos vartojimo efektyvumo direktyvoje nustatytą tikslą šalis turi kasmet atnaujinti bent 3 proc. nustatyto viešųjų pastatų ploto.

Iki 2030 metų iš viso numatyta atnaujinti beveik 2,2 mln. kv. metrų.

Tačiau iki šiol atliktų darbų mastas rodo, kad didžioji renovacijos dalis dar laukia ateityje. 2021–2025 metais buvo atnaujinta apie 436 tūkst. kv. metrų – tik maždaug penktadalis iki 2030 metų numatyto ploto.

Įvertinus jau įgyvendinamus projektus ir 2026–2027 metais numatytą finansavimą, skaičiuojama, kad iki 2030 metų būtų atnaujinta apie 970 tūkst. kv. metrų viešųjų pastatų.

Vadinasi, dar liktų maždaug 1,2 mln. kv. metrų ploto, kurį reikėtų atnaujinti.

Valstybės kontrolė skaičiuoja, kad vien šios likusios dalies investicijų poreikis gali siekti apie 681 mln. eurų.

Todėl auditoriai ragina prieš skiriant papildomą finansavimą renovacijai išsamiau įvertinti valstybės turimą nekilnojamąjį turtą ir realų jo poreikį.

Turto mažėja, tačiau jo išlaikymas kainuoja dvigubai daugiau

Audito metu nustatyta ir kita ryški tendencija – nors valstybei priklausančio nekilnojamojo turto plotas mažėja, jo išlaikymo išlaidos sparčiai auga.

2020–2024 metais valstybei priklausančio nekilnojamojo turto plotas sumažėjo 8,4 proc. Tačiau jo išlaikymo sąnaudos per tą patį laikotarpį išaugo nuo 176 mln. iki 354 mln. eurų per metus.

Tai reiškia, kad valstybė savo nekilnojamajam turtui išlaikyti per metus jau skiria daugiau kaip trečdalį milijardo eurų.

Auditorių vertinimu, nereikalingo turto atsisakymas galėtų duoti dvigubą naudą. Valstybei reikėtų mažiau mokėti už šildymą, priežiūrą ir remontą, o ateityje sumažėtų ir pastatų, kuriems reikalinga brangi energetinė renovacija, plotas.

Turto bankas valdo tik nedidelę dalį

Auditas atskleidė ir dar vieną problemą – didžioji valstybės nekilnojamojo turto dalis nėra valdoma centralizuotai.

Turto bankas šiuo metu centralizuotai valdo tik 7,9 proc. viso valstybei priklausančio nekilnojamojo turto.

Likusius objektus valdo ministerijos, joms pavaldžios įstaigos ir kiti valstybės turto valdytojai.

Valstybės kontrolės duomenimis, būtent centralizuotai valdomam turtui užtikrinamas sistemingas vertinimas, ar turimas plotas atitinka institucijų poreikius ir kaip efektyviai jis naudojamas.

Tuo metu kiti valstybės turto valdytojai sistemingai nevertina, kiek nekilnojamojo turto jiems iš tiesų reikia. Todėl, prieš priimant sprendimą renovuoti konkretų pastatą, ne visada įvertinama, ar jis institucijai ir valstybei bus reikalingas ilgalaikėje perspektyvoje.

Dėmesys – ir A. Goštauto kvartalui Vilniuje

Audite išskiriamas vienas svarbiausių valstybės nekilnojamojo turto optimizavimo projektų – A. Goštauto kvartalo Vilniuje pertvarkymas į centralizuotą valstybės įstaigų miestelį.

Pagal planus vienoje teritorijoje būtų sutelktos valstybės institucijos, efektyviau naudojamas administracinis plotas, o dalies energetiškai neefektyvių ir brangiai išlaikomų pastatų būtų galima atsisakyti.

Toks modelis leistų mažinti bendrą valstybės naudojamo administracinio nekilnojamojo turto plotą ir kartu jo išlaikymo sąnaudas.

Vis dėlto Valstybės kontrolė pažymi, kad audito metu galutinis sprendimas dėl viso A. Goštauto kvartalo projekto įgyvendinimo dar nebuvo priimtas.

Vyriausybei pateikė rekomendacijas

Po atlikto audito Valstybės kontrolė rekomenduoja Vyriausybei numatyti konkrečius veiksmus, kurie leistų mažinti valstybės valdomo nekilnojamojo turto plotą ir didesnę jo dalį valdyti centralizuotai.

Tam pirmiausia reikėtų sistemingai vertinti, kiek ir kokio nekilnojamojo turto valstybės institucijoms iš tiesų reikia jų funkcijoms vykdyti bei kaip efektyviai naudojami jau turimi pastatai.

Tai leistų nustatyti objektus, kurie viešosioms funkcijoms vykdyti nebėra būtini, ir laipsniškai jų atsisakyti.

Mažesnis valstybės valdomo turto plotas reikštų mažesnes išlaidas jo šildymui, priežiūrai ir remontui. Kartu sumažėtų ir pastatų, kuriuos ateityje reikės renovuoti, plotas bei tam reikalingų investicijų poreikis.

Valstybės kontrolės siunčiama žinia aiški – prieš sprendžiant, kaip paskirstyti šimtus milijonų eurų viešųjų pastatų renovacijai, pirmiausia reikėtų nuspręsti, kuriuos iš šių pastatų valstybei apskritai verta išlaikyti.