Vyresni žmonės Lietuvoje mokosi gerokai rečiau nei europiečiai ir tai rodo sisteminę problemą
Lietuvos visuomenė sparčiai sensta, tačiau mokymosi galimybės vyresniems žmonėms nespėja prisitaikyti prie šio pokyčio. 2026 metų pradžioje 28,8 proc. gyventojų buvo 60 metų ir vyresni, o ateityje ši dalis dar augs. Tai reiškia, kad vis daugiau žmonių turės poreikį išlikti aktyvūs, įskaitant ir mokymąsi visą gyvenimą.
Vis dėlto realybė kitokia. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, Lietuvoje mažiau nei 20 proc. 50 metų ir vyresnių žmonių dalyvauja mokymuose. Europos Sąjungos vidurkis siekia apie 34 proc., todėl atotrūkis yra akivaizdus. Tai vienas didžiausių skirtumų tarp jaunesnių ir vyresnių žmonių visoje ES.[1]
Šie skaičiai rodo ne tik individualų pasirinkimą, bet ir sisteminę problemą. Valstybės kontrolės auditas konstatuoja, kad vyresnio amžiaus žmonių įtraukimas į mokymąsi Lietuvoje išlieka žemas ir netolygus, o dabartinės priemonės nėra pakankamai pritaikytos jų poreikiams.
Valstybinės programos formaliai egzistuoja, tačiau realiai vyresniems žmonėms jos sunkiai pasiekiamos
Viena iš pagrindinių priežasčių – pačios sistemos ribojimai. Suaugusiųjų švietimas Lietuvoje daugiausia orientuotas į darbingo amžiaus žmones iki 65 metų. Vyresni nei 65 metų asmenys dažnai lieka už šios sistemos ribų.
Pavyzdžiui, valstybės finansuojamas 500 eurų mokymosi krepšelis sistemoje „Kursuok“ vyresniems žmonėms nėra prieinamas. Tai reiškia, kad dalis žmonių, kurie jau išėjo į pensiją, automatiškai praranda galimybę naudotis viena pagrindinių mokymosi finansavimo priemonių.
Kita iniciatyva – projektas „Mokymosi galimybių senjorams plėtra“ – taip pat turi ribotą poveikį. Mokymai prieinami tik trečiojo amžiaus universitetų nariams, o ne visiems vyresnio amžiaus žmonėms. Be to, programos aprėptis labai maža – joje gali dalyvauti tik iki 5 proc. šių universitetų narių.
Dar vienas faktas, kuris atskleidžia situacijos mastą – 2024 metais tik vienas 66 metų ar vyresnis asmuo baigė mokymus savarankiškai apmokėjęs jų kainą. Tai rodo, kad sistema praktiškai neveikia be valstybės paramos.
Mokymosi pasiūla nepasiekia daugumos senjorų, o sprendimai kuriami be jų poreikių analizės
Net ir ten, kur galimybės egzistuoja, jos nepasiekia visų. Trečiojo amžiaus universitetai Lietuvoje siūlo įvairias veiklas, tačiau jos dažniausiai orientuotos į bendrą saviugdą ar kultūrinius interesus, o ne į praktinius įgūdžius ar darbo rinkos poreikius.
Auditas atskleidžia ir dar vieną svarbią problemą – trūksta duomenimis grįsto planavimo. Tik 2 iš 60 savivaldybių yra atlikusios vyresnio amžiaus žmonių mokymosi poreikių analizę. Daugeliu atvejų sprendimai priimami remiantis dalyvaujančių žmonių nuomone, o ne visos tikslinės grupės poreikiais.
Dėl to mokymosi galimybės dažniausiai pasiekia tik aktyviausius ir labiausiai motyvuotus žmones. Tuo metu socialiai atokesni, mažiau aktyvūs ar mažesnes pajamas turintys senjorai lieka už sistemos ribų.
Finansavimas taip pat išlieka problema. 67 proc. trečiojo amžiaus universitetų nurodo, kad trūksta ilgalaikio finansavimo, todėl ribojamos galimybės kviesti lektorius, organizuoti veiklas ar plėsti pasiūlą regionuose.
Valstybės kontrolė daro išvadą, kad dabartinė politika orientuojasi į dalyvavimo skaičius, bet ne į realius rezultatus. Tai reiškia, kad nevertinama, ar įgytos žinios padeda žmonėms kasdieniame gyvenime, bendruomenėje ar darbo rinkoje. Dėl to mokymasis Lietuvoje kol kas netampa realiu įrankiu aktyviam senėjimui užtikrinti.
