Vaikams atostogos. O aš galvoju: meluoti ar permokėti?

Atostogų laukiam su papildomu stresu - kaip suksimės šiemet?

Kiekvienais metais ateina mokinių atostogos ir kartu su jomis tas pats klausimas - o kur važiuojam? Nes, kaip ir normalu, kai vaikai atostogauja, norisi bent savaitę pabūti kartu, kažkur išvažiuoti, kažką pamatyti, o ne tik pervežti vaikus iš vienos veiklos į kitą ir vakare suprasti, kad atostogos jau beveik baigėsi.

Tik tada pradedi žiūrėti kelionių kainas ir supranti, kad, pasirodo, vaikai atostogauja nuo mokyklos, bet verkia piniginė.

Labiausiai stebina ne skrydžių kainos. Taip, jos per mokinių atostogas didesnės, bet skrydis dažnai sudaro tik dalį viso kelionės biudžeto. Didžiausias smūgis būna viešbučiai. Tas pats viešbutis, tas pats kambarys, tas pats baseinas, tie patys pusryčiai, tik įsivaizduojamame viešbučio kalendoriuje, matyt, užrašyta „mokinių atostogos“ - ir kaina staiga gali būti beveik dviguba. Na, matyt, tuo metu kambaryje atsiranda dar viena nematoma lova, o pusryčių bufete kažkas papildomai kepa kruasanus.

Jeigu keliauji vienas, gal dar gali sau pasakyti - na gerai, sumokėsiu daugiau, kartą per metus. Bet kai turi vaikų ne vieną, matematika pasidaro visai kitokia. Šeimai su trimis vaikais tie keli šimtai eurų papildomai už viešbutį jau nebe „ai, kažkaip“. Pridėk skrydžius, automobilį, maistą, pramogas ir susidaro labai apvali suma. Ir tada pradedi galvoti, kad gal ta šeimos kelionė į užsienį išvis nėra tokia jau šeimai draugiška pramoga.

Bet gerai, sakysit, o kada tada keliauti? Juk vaikai turi eiti į mokyklą.

Taip. Turi.

Niekas nesiginčija, kad vaikams reikia lankyti mokyklą. Bet...

Kodėl šeimai praktiškai paliekamas pasirinkimas keliauti būtent tomis savaitėmis, kai viskas kainuoja brangiausiai?

Dabartinė tvarka leidžia tėvams dėl svarbių asmeninių priežasčių pateisinti tik labai ribotą mokymosi dienų skaičių - 5 dienas. Tai reiškia, kad jeigu nori normalios kelionės, vien tų kelių dienų neužtenka. O tada prasideda tas labai lietuviškas žaidimas „kaip čia dabar padaryti, kad būtų galima“.

Ir man turbūt labiausiai nepatinka būtent šita dalis. Nes ką sistema realiai skatina? Tą, kuris sąžiningai pasako: „Mes norime su vaikais išvažiuoti savaitei“, sistema pastato į nepatogią padėtį. O jeigu kažkas nusprendžia paskambinti gydytojui, pasakyti, kad vaikas susirgo, ir tikėtis, kad niekas labai nesigilins - staiga viskas paprasčiau.

Tai gal problema ne visai tėvuose?

Gal mes galėtume tiesiog pripažinti, kad šeimos kartais nori išvažiuoti. Ne dėl to, kad vaikui nusibodo mokykla, ne dėl to, kad tėvai tingi keltis pirmadienį ryte, o tiesiog todėl, kad yra šeima ir ji nori pabūti kartu.

Šeimos kelionė - irgi mokykla

Ir nereikia apsimesti, kad kelionė su vaikais yra kažkoks bandymas išvengti mokymosi. Vaikas kelionėje irgi mokosi. Apie kitą šalį, žmones, istoriją, geografiją, kalbą, kultūrą. Kartais daugiau pamato per vieną dieną nei iš vadovėlio per savaitę. Aišku, aš suprantu, kad dabar galima pasakyti - puiku, tai ir mokykimės keliaudami kiekvieną savaitę. Ne, nereikia. Kalbam apie kelias dienas per metus.

Man atrodo visiškai įmanoma sukurti normalią sistemą, kurioje tėvai galėtų pasiimti, tarkim, 2 sav. šeimos atostogoms per mokslo metus ir už tai prisiimtų atsakomybę. Vaikas pasiima užduotis, atsiskaito, nepradeda nuo pirmadienio iki penktadienio gulėti viešbutyje prie baseino ir pamiršta, kaip atrodo mokykla. Tėvai atsako už tai, kad vaikas nepradėtų atsilikti.

Ir viskas.

Nereikia nei gydytojo, nei melo, nei aiškinimosi, kodėl vaikas „netikėtai susirgo“ būtent pirmadienį prieš mokinių atostogas.

Juk suaugusiais žmonėmis mes kažkaip pasitikime. Žmogus pasiima atostogas darbe, susiplanuoja, kada jam patogu, ir niekas neklausia, kodėl jis pasirinko ne vasario 15, o 22 dieną. O vaikui - ne, jam reikia būti ten, kur parašyta kalendoriuje, net jeigu jo šeimai ta savaitė visiškai nepatogi ir už tą pačią kelionę teks sumokėti 800 ar 1 000 eurų daugiau.

Ir čia jau kyla kitas klausimas - ar tikrai mes norime, kad šeimos atostogos taptų privilegija tiems, kurie gali sau leisti mokėti dvigubai?

Nes būtent taip ir išeina. Turtingesnė šeima susimoka daugiau ir keliauja per mokinių atostogas. Kita šeima žiūri į kainą ir nusprendžia, kad šiemet gal apsieis. O dar kita pradeda ieškoti būdų, kaip tas kelias papildomas dienas „susitvarkyti“.

Jei tėvai turi tėvadienius, gal vaikams galėtų būti vaikadienių?

Ir tada visi labai gražiai kalbame apie šeimos laiką, apie vaikų emocinę gerovę, apie bendras patirtis, apie tai, kaip svarbu tėvams leisti laiką su vaikais. Tik kai ateina laikas tą laiką realiai suplanuoti, paaiškėja, kad šeimai patogiausia būtų... na, tarkim, nepatogu.

Nes dabar tas vidurys labai keistas. Oficialiai šeima turi labai mažai galimybių pasirinkti, kada jai patogu išvažiuoti. Neoficialiai visi puikiai žinome, kad žmonės vis tiek važiuoja, o tada atsiranda pažymos, ligos, įvairūs „svarbūs reikalai“ ir kiti kūrybiški sprendimai.

Ypač kai kalbame apie šeimas, kuriose yra du, trys ar daugiau vaikų. Nes kai reikia nupirkti ne vieną, o tris ar keturis bilietus, rezervuoti didesnį kambarį ir viską padauginti iš kelių žmonių, tas „na, tiesiog keliaukite per atostogas“ skamba šiek tiek kaip patarimas žmogui, kuris niekada nebandė užsakyti viešbučio keturiems ar penkiems žmonėms mokinių atostogų savaitę.

Ir gal būtų visai neblogai, jeigu sistema prie to prisitaikytų anksčiau, negu tėvai išmoks prie jos prisitaikyti patys.