Tomas Kupetis: Ar seksas vyrams ir moterims reiškia tą patį?

„Greitkelis“ į bendrą gyvenimą?

Moterims seksas neretai atrodo kaip greitkelis į bendrą gyvenimą: čiumpi už svirties po antklode ir jau leki šeimos kūrimo kryptimi. Vyras tuo metu gali tiesiog patogiai sėdėti keleivio vietoje, mėgautis kelione ir visai neplanuoti važiuoti iki galutinės stotelės.

Paklauskite moters, kokių savybių reikia vyrui, kad ji su juo permiegotų be įsipareigojimų – tiesiog dėl malonumo. Sąrašas, tikėtina, bus ilgas: patikimas, dosnus, stipraus charakterio, tvarkingas, finansiškai stabilus, sveikas, gerbiantis, turintis humoro jausmą.

O dabar paklauskite, kokio vyro ji norėtų šeimai. Mano įsitikinimu, šie du sąrašai daugeliu atvejų būtų labai panašūs.

Todėl moteris gali pradėti intymumą vertinti kaip ženklą, kad santykiai juda rimtesne kryptimi. Jei vyras jai atrodo patrauklus ne tik fiziškai, bet ir kaip asmenybė, natūraliai gali atsirasti lūkesčių dėl bendros ateities.

Tačiau čia, mano nuomone, ir slypi viena didžiausių klaidų – intymus suderinamumas dar nieko nepasako apie žmogaus gebėjimą kurti ilgalaikius santykius.

Geras meilužis nebūtinai bus geras vyras

Kol santykiai dar tik mezgasi, žmogus stebi kitą: kaip jis elgiasi, ar laikosi žodžio, kaip sprendžia problemas, kaip bendrauja su aplinkiniais.

Tačiau atsiradus stipriam emociniam ir fiziniam ryšiui, į partnerį kartais pradedama žiūrėti kitaip. Jo trūkumus lengviau pateisinti, o privalumai gali pasirodyti gerokai svarbesni, nei atrodė anksčiau.

Lovoje jis buvo nuostabus. Bet ar tai reiškia, kad bus nuostabus ir šeimoje?

Žmogus galbūt dar nė karto neparodė, kad moka laikytis susitarimų, prisiimti atsakomybę, spręsti problemas ar pasirūpinti kitu. Tačiau mintyse jam jau gali būti suteiktas būsimo gyvenimo partnerio statusas.

Man tai primena didžėjaus samdymą namui statyti vien todėl, kad jis puikiai surengė gimtadienio vakarėlį. Muzika buvo puiki, vakarėlis – nerealus. Bet iš kur atsirado įsitikinimas, kad šis žmogus moka lieti pamatus?

Ar vyrai intymumą vertina kitaip?

Mano požiūriu, nemažai vyrų kur kas aiškiau atskiria trumpalaikį fizinį potraukį nuo ilgalaikės partnerystės.

Paklausus vyro, kokios moters jis norėtų trumpalaikiams santykiams, atsakymuose gali dominuoti fizinis patrauklumas, seksualumas ir tarpusavio chemija.

Tačiau pradėjus kalbėti apie būsimą žmoną ar vaikų motiną, kriterijai gali pasikeisti. Tuomet svarbios tampa vertybės, pasitikėjimas, ištikimybė, pagarba, gebėjimas bendrauti, emocinis artumas ir požiūris į šeimą.

Todėl, mano įsitikinimu, klaida būtų manyti, kad vien fizinis artumas automatiškai reiškia vienodus abiejų žmonių lūkesčius.

Vienam tai gali būti santykių pradžia, kitam – tiesiog malonus jų etapas be aiškios ilgalaikės krypties.

Bendras gyvenimas dar nėra pažadas

Didžiausios problemos prasideda tuomet, kai du žmonės gyvena visiškai skirtingais lūkesčiais, tačiau apie juos nekalba.

Moteris gali manyti: Persikraustėme gyventi kartu, kuriame bendrą buitį, rūpinamės vienas kitu, vadinasi, natūraliai judame šeimos link.

Vyras tą pačią situaciją gali suvokti paprasčiau: jam patogu, santykiai malonūs, tačiau sprendimo dėl santuokos ar šeimos jis dar nėra priėmęs.

Po kelerių metų tada gali nuskambėti skaudus klausimas: Kur visa tai veda?

Ir atsakymas „aš dar nepasiruošęs rimtiems įsipareigojimams“ kitam žmogui gali tapti didžiuliu nusivylimu. Juk vienas partneris visą tą laiką galėjo manyti, kad šeima jau praktiškai kuriama, o kitas – kad jie tiesiog gyvena kartu ir žiūrės, kas bus toliau.

Santykių kryptį geriau išsiaiškinti anksčiau

Mano nuomone, būtent todėl santykių pradžioje svarbu ne tik vertinti emocijas ar fizinį potraukį, bet ir stebėti žmogaus veiksmus.

Ar jis laikosi susitarimų? Ar prisiima atsakomybę? Ar jo žodžiai sutampa su elgesiu? Ar jis apskritai nori šeimos? Kaip įsivaizduoja santykius po metų ar penkerių?

Intymumas pats savaime į šiuos klausimus neatsako.

Žmogus gali būti puikus meilužis, bet prastas gyvenimo partneris. Lygiai taip pat stipri fizinė trauka nebūtinai reiškia, kad abu žmonės santykiuose mato tą pačią ateitį.

Todėl vietoje bandymo po kelerių metų iš atsitiktinio „traukinio keleivio“ padaryti mašinistą galbūt verta gerokai anksčiau išsiaiškinti, ar abu apskritai važiuoja į tą pačią stotelę.

Parengė Tomas Kupetis