„SpaceX“ pasiekė svarbiausią „Starship“ etapą – 14-asis skrydis pirmą kartą išvedė raketą į orbitą

„Starship“ per 14-ąjį skrydį pirmą kartą pasiekė stabilią Žemės orbitą

„SpaceX“ rugsėjo 28 d. iš savo bazės „Starbase“ Teksase paleido „Starship“ į 14-ąjį bandomąjį skrydį, kuris tapo svarbiausiu programos technologiniu žingsniu iki šiol. 124 metrų aukščio „Starship“ ir „Super Heavy“ sistema pirmą kartą pasiekė Žemės orbitą.

Raketoje naudotas trečiosios kartos „Starship V3“ kompleksas - „Super Heavy Booster 21“ ir viršutinė pakopa „Ship 41“. Startas įvyko maždaug 7.49 val. vietos laiku, arba 12.49 val. pasauliniu koordinuotuoju laiku (UTC).

Iki šio skrydžio visos 13 „Starship“ misijų buvo vykdomos suborbitinėmis trajektorijomis. Tai buvo sąmoningas „SpaceX“ pasirinkimas - bandymų metu transporto priemonė turėjo išlikti trajektorijoje, leidžiančioje gedimo atveju saugiai nukristi numatytoje zonoje.

14-asis skrydis šią fazę užbaigė. „Starship“ pirmą kartą atliko orbitinį įskridimą ir įrodė, kad gali veikti kaip tikra orbitinė transporto sistema.

Pirmą kartą „Starship“ į orbitą iškėlė tikrus palydovus - 26 naujos kartos „Starlink V3“

Dar viena esminė misijos naujovė - pirmasis realus naudingojo krovinio pristatymas. „Starship“ į žemąją Žemės orbitą iškėlė 26 veikiančius naujos kartos „Starlink V3“ palydovus.

Iki šiol „Starship“ bandymai buvo skirti pačios raketos technologijoms, o ankstesniuose skrydžiuose buvo naudojami tik bandomieji krovinio maketai. 14-asis skrydis pirmą kartą tapo ir praktine palydovų paleidimo misija.

„SpaceX“ skelbia, kad kiekvienas „Starlink V3“ palydovas gali papildyti tinklo pajėgumą maždaug 1 terabitu per sekundę. Visa 26 palydovų grupė teoriškai turėtų suteikti apie 26 terabitus per sekundę papildomos talpos.

Bendrovės vertinimu, vienas „Starship“ paleidimas su V3 palydovais gali pridėti maždaug tiek tinklo pajėgumo, kiek apie 10 dabartinių „Falcon 9“ skrydžių su „Starlink V2 Mini“ palydovais.

Vieno „Starship“ variklio gedimas vos nesustabdė bandymo pasiekti orbitą

Skrydis nebuvo visiškai sklandus. Kilimo metu išsijungė vienas iš šešių viršutinės „Starship“ pakopos „Raptor“ variklių.

Gedimas sukėlė abejonių, ar misijos valdymo centras leis tęsti orbitinį skrydį. Transliacijos metu net buvo paskelbta, kad planuoto orbitinio bandymo gali būti atsisakyta, tačiau inžinieriai pakartojo skaičiavimus ir nusprendė tęsti misiją.

Likę varikliai suteikė pakankamai traukos, kad „Ship 41“ pasiektų žemąją Žemės orbitą. Tai kartu tapo praktiniu sistemos atsparumo variklio gedimui bandymu.

Techninių problemų būta ir „Super Heavy“ pakopoje, tačiau jos nesutrukdė stiprintuvui atlikti pagrindinių užduočių bei kontroliuojamai nusileisti į Meksikos įlanką.

Beveik 10 valandų planuotas skrydis buvo sutrumpintas iki maždaug 3 valandų

Pirminis 14-ojo skrydžio planas buvo gerokai ambicingesnis. „SpaceX“ ketino išlaikyti „Starship“ orbitoje beveik 10 valandų, maždaug šešis kartus apskrieti Žemę 275 km aukštyje ir tuomet kontroliuojamai grąžinti aparatą į atmosferą.

Tačiau po viršutinės pakopos variklio gedimo bendrovė nusprendė nerizikuoti ilgu orbitiniu skrydžiu. Misija buvo nutraukta anksčiau, ir „Starship“ deorbituotas po maždaug trijų valandų.

Vis dėlto svarbiausi uždaviniai jau buvo įvykdyti: raketa pasiekė orbitą, išskleidė visus 26 „Starlink V3“ palydovus ir pademonstravo valdomą grįžimą į atmosferą.

Viršutinė pakopa skrydį baigė Ramiajame vandenyne. Pirminiai pranešimai apie paskutines sekundes skyrėsi, tačiau pati misija vertinama kaip sėkminga, nes pagrindiniai orbitinio skrydžio ir krovinio iškėlimo tikslai buvo pasiekti.

„Super Heavy“ vėl nebuvo gaudomas bokštu - stiprintuvas kontroliuojamai nusileido į jūrą

Šį kartą „SpaceX“ sąmoningai nebandė „Super Heavy“ sugauti „Starbase“ paleidimo bokšto mechaninėmis „Mechazilla“ rankomis.

Po pakopų atsiskyrimo stiprintuvas atliko grįžimo manevrą, įjungė variklius ir po maždaug septynių minučių kontroliuojamai nusileido į Meksikos įlanką.

Tokiu būdu inžinieriai galėjo pirmiausia patikrinti naujosios trečiosios kartos sistemos aerodinamiką, variklius ir valdymo algoritmus, neprisiimdami papildomos rizikos, kurią sukeltų bandymas grąžinti raketą į paleidimo aikštelę.

„SpaceX“ planuoja prie aktyvesnių gaudymo ir pakartotinio panaudojimo bandymų grįžti vėlesnėse misijose. Būtent visiškas abiejų pakopų daugkartinis naudojimas yra vienas pagrindinių „Starship“ ekonominio modelio elementų.

Trečiosios kartos „Starship V3“ turi naujus „Raptor 3“ variklius ir pertvarkytą „Super Heavy“ konstrukciją

14-ajame skrydyje naudotas naujausias „Starship V3“ variantas. Jo „Super Heavy“ pakopoje įdiegti naujos kartos „Raptor 3“ varikliai ir reikšmingai pakeista visa konstrukcija.

Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) duomenimis, V3 „Super Heavy“ turi tris grotelines aerodinamines vairavimo plokštumas vietoje ankstesnių keturių. Jos yra maždaug 50 proc. didesnės.

Pertvarkyti ir karštojo pakopų atskyrimo mazgas, variklių apsauga bei šiluminė sistema. Šiuos pakeitimus NASA ir „SpaceX“ papildomai bandė transoniniuose ir viršgarsiniuose vėjo tuneliuose.

Būtent V3 platforma turėtų tapti pagrindu būsimiems „Starship“ variantams, skirtiems ilgalaikėms orbitinėms misijoms ir NASA Mėnulio programai.

„Starship“ sėkmė tiesiogiai svarbi NASA planams grąžinti astronautus į Mėnulio paviršių

NASA bendradarbiauja su „SpaceX“, kurdama specialią „Starship Human Landing System“ versiją, skirtą astronautams nugabenti iš Mėnulio orbitos į paviršių ir vėliau juos sugrąžinti.

NASA 2026 m. atnaujintuose planuose numatyta, kad 2027 m. „Artemis III“ misijos metu bus bandomos būsimos Mėnulio nusileidimo sistemos, o pilotuojamas nusileidimas ant Mėnulio numatomas vėlesnei 2028 m. misijai.

Iki tol „SpaceX“ dar turi išspręsti sudėtingesnes technologines užduotis nei vien patekimas į orbitą. Tarp jų - kriogeninio kuro perdavimas tarp dviejų „Starship“ aparatų orbitoje, ilgalaikis metano ir deguonies saugojimas kosmose, daugkartinis paleidimas ir patikimas aparatus grąžinantis skrydžių ciklas.

NASA generalinio inspektoriaus tarnyba 2026 m. pradžioje taip pat konstatavo, kad „Starship“ Mėnulio nusileidimo sistemos kūrimas jau vėluoja keleriais metais ir programoje išlieka reikšmingų techninių iššūkių.

14-asis skrydis „Starship“ programą perkelia iš eksperimentinių bandymų į realių orbitinių misijų etapą

Iki šiol „Starship“ daugiausia buvo milžiniška eksperimentinė raketa, kuria „SpaceX“ bandė variklius, šiluminę apsaugą, valdymo paviršius, pakopų atsiskyrimą ir grįžimą į atmosferą.

14-ajame skrydyje sistema pirmą kartą atliko pagrindinę orbitinės raketos funkciją - nugabeno realų krovinį į Žemės orbitą.

Tai nereiškia, kad „Starship“ jau tapo visiškai veikiančia ir reguliariai naudojama daugkartine raketa. Sistemos dar laukia pakartotinio abiejų pakopų naudojimo, orbitinio degalų papildymo ir daugelis kitų sudėtingų bandymų.

Tačiau rugsėjo 28-osios skrydis žymi aiškią technologinę ribą: po 13 suborbitinių bandymų didžiausia kada nors sukurta raketų sistema pirmą kartą tapo orbitine transporto priemone.