Pusė Europos vasarą kvėpavo per daug ozono – Milanas atsidūrė tarp labiausiai paveiktų miestų

Pusė europiečių vasarą buvo veikiama pavojingai aukšto ozono lygio

2026 m. vasaros karščiai Europoje turėjo dar vieną, akimi nematomą pasekmę. Europos Komisijos tarnybos „Copernicus Atmosphere Monitoring Service“ duomenimis, per birželio–rugpjūčio laikotarpį apie 50 proc. Europos gyventojų buvo veikiami prastos, labai prastos arba itin prastos oro kokybės dėl padidėjusios pažemio ozono koncentracijos.

Didžiausią vaidmenį suvaidino pasikartojusios karščio bangos. Ozonas prie žemės paviršiaus susidaro vykstant tūkstančiams cheminių reakcijų, kurias spartina intensyvi saulės šviesa ir aukšta temperatūra. Todėl ilgos karštos ir ramios vasaros dienos sukuria ypač palankias sąlygas šiam teršalui kauptis.

2026 m. situaciją dar pablogino didžiuliai miškų gaisrai. Jų dūmuose yra medžiagų, dalyvaujančių ozono susidarymo reakcijose, todėl tarša galėjo didėti net už šimtų ar tūkstančių kilometrų nuo pačių gaisrų.

Pažemio ozonas nėra tas pats ozonas, kuris saugo Žemę nuo ultravioletinių spindulių

Žodis „ozonas“ dažniausiai siejamas su stratosferos ozono sluoksniu, saugančiu Žemės paviršių nuo pavojingos Saulės ultravioletinės spinduliuotės. Tačiau prie žemės paviršiaus esantis ozonas veikia visiškai kitaip.

Pažemio ozonas yra vienas pagrindinių fotocheminio smogo komponentų. Jis tiesiogiai neišmetamas iš automobilio duslintuvo ar gamyklos kamino – atmosferoje susidaro reaguojant azoto oksidams, lakiesiems organiniams junginiams ir kitoms medžiagoms.

Svarbūs pirmtakų šaltiniai yra kelių transportas, pramonė, iškastinio kuro deginimas, tirpikliai ir biomasės deginimas. Miškų gaisrai taip pat išmeta didelius kiekius medžiagų, kurios atmosferoje gali prisidėti prie papildomo ozono susidarymo.

Ozonas gali pažeisti kvėpavimo sistemą ir ypač pavojingas astma sergantiems žmonėms

Pasaulio sveikatos organizacija pažemio ozoną laiko svarbiu sveikatai pavojingu oro teršalu. Didelė jo koncentracija gali apsunkinti kvėpavimą, dirginti kvėpavimo takus, mažinti plaučių funkciją ir provokuoti astmos priepuolius.

Didžiausią pavojų jis kelia astma ir kitomis lėtinėmis kvėpavimo ligomis sergantiems žmonėms, vaikams, vyresnio amžiaus gyventojams ir tiems, kurie daug laiko praleidžia lauke fizinio krūvio metu.

Europos aplinkos agentūros skaičiavimu, 2023 m. Europos Sąjungoje (ES) maždaug 63 tūkst. mirčių buvo galima priskirti ilgalaikiam ozono, kurio koncentracija viršijo Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamą lygį, poveikiui. Tai nėra 2026 m. vasaros mirčių skaičius, tačiau jis parodo bendrą šio teršalo keliamą sveikatos naštą.

Milanas 2026 metais tapo vienu didžiausią ozono poveikį patyrusių Europos miestų

„Copernicus“ analizėje Milanas išskiriamas kaip vienas didžiausią ilgalaikį pažemio ozono poveikį patyrusių miestų Europoje. Panaši problema pasauliniu mastu fiksuota Rio de Žaneire, Meksike, Delyje ir Kaire.

Šiaurės Italijos padėtis ozono atžvilgiu sudėtinga jau seniai. Po slėnyje susitelkę miestai, pramonė ir intensyvus transportas išmeta daug ozono pirmtakų, o geografinės sąlygos tarp Alpių ir Apeninų neretai trukdo užterštam orui greitai išsisklaidyti.

2026 m. vasaros karščiai šią problemą dar sustiprino. „Copernicus“ duomenys rodo aiškų Europos šiaurės–pietų skirtumą: didžiausia sezoninė ozono koncentracija daugiausia fiksuota Pietų Europoje, kur karščio bangos buvo intensyviausios ir ilgiausios.

Klimato kaita sudaro vis palankesnes sąlygas pažemio ozonui susidaryti

Ozonas tampa nepatogiu klimato ir oro taršos problemų susikirtimo pavyzdžiu. Kylant temperatūrai ir dažnėjant karščio bangoms, daugelyje regionų ilgėja laikotarpiai, per kuriuos fotocheminės reakcijos gali intensyviai gaminti ozoną.

Tai reiškia, kad, net mažinant automobilių ir pramonės išmetamus teršalus, klimato kaita gali dalį šios pažangos kompensuoti. Ypač karštomis vasaromis ozono koncentracija gali išlikti aukšta nepaisant dešimtmečius mažėjančių kai kurių kitų oro teršalų emisijų.

Pažemio ozonas pats yra ir šiltnamio efektą stiprinanti medžiaga. Todėl susidaro grįžtamasis ryšys: šiltesnė atmosfera skatina ozono formavimąsi, o troposferoje esantis ozonas savo ruožtu prisideda prie klimato šiltėjimo.

Europa sumažino kitų teršalų kiekį, tačiau ozono koncentracija aiškiai nemažėja

„Copernicus Atmosphere Watch“ ataskaita rodo, kad per pastaruosius metus Europos oro kokybė pagal daugelį reguliuojamų teršalų pastebimai pagerėjo. Sumažėjo sieros oksidų, azoto oksidų ir smulkiųjų kietųjų dalelių išmetimai.

Nuo 2015 m. pramonės išmetamų sieros oksidų kiekis ES sumažėjo maždaug 59 proc., o azoto oksidų – apie 39 proc. Kelių transporto azoto oksidų išmetimai sumažėjo apie 40 proc., smulkiųjų kietųjų dalelių – apie 34 proc.

Tačiau pažemio ozonas iš šios bendros tendencijos išsiskiria. „Copernicus“ konstatuoja, kad jo koncentracija neturi aiškios mažėjimo krypties ir išlieka viena sudėtingiausiai kontroliuojamų Europos oro taršos problemų.

ES leidžiama ozono riba daugelyje Pietų Europos vietų buvo viršyta

Pagal Europos Sąjungos aplinkos oro kokybės taisykles didžiausia paros aštuonių valandų vidutinė ozono koncentracija neturėtų viršyti 120 mikrogramų kubiniame metre daugiau kaip 18 dienų per metus.

Ilgalaikis ES tikslas yra 100 mikrogramų kubiniame metre pagal didžiausią aštuonių valandų paros vidurkį. Pasaulio sveikatos organizacija taip pat rekomenduoja, kad ozono sezono vidutinė koncentracija būtų mažesnė nei 60 mikrogramų kubiniame metre.

2026 m. žemėlapiai rodo, kad didelė Pietų ir Centrinės Europos dalis šių tikslų nepasiekė. Problema ypač išryškėjo per birželio, liepos ir rugpjūčio karščio bangas.

Miškų gaisrų dūmai ozono taršą gali pernešti per kelias valstybes

Viena svarbiausių naujosios „Atmosphere Watch“ ataskaitos išvadų – oro tarša praktiškai nepaiso valstybių sienų. Dūmų, dulkių ir ozono masės gali būti pernešamos šimtus ar net tūkstančius kilometrų.

2026 m. vasarą Europoje tai buvo matoma ypač aiškiai. Gaisrų dūmai iš vienos šalies pasiekdavo kaimynines valstybes, o jų cheminiai komponentai, keliaudami atmosferoje, toliau reagavo ir galėjo prisidėti prie ozono susidarymo.

„Copernicus“ kaip vieną pavyzdžių pateikia Belgijos gaisrus – intensyvūs dūmų debesys keliavo per Vokietiją ir pasiekė Lenkiją. Panašūs taršos pernašos procesai vyko ir po didelių gaisrų Ispanijoje bei Prancūzijoje.

Tik trys ES šalys turi aiškiai ozonui skirtus oro kokybės planus

Europos aplinkos agentūra nustatė, kad iš jos apklausoje dalyvavusių valstybių tik Kroatija, Prancūzija ir Ispanija yra parengusios arba įgyvendinusios oro kokybės planus, aiškiai orientuotus į ozono problemą.

Dauguma valstybių pagrindinį dėmesį iki šiol skyrė kietosioms dalelėms ir azoto dioksidui. Tai suprantama, nes šių teršalų šaltinius dažnai lengviau susieti su konkrečiu transporto, pramonės ar šildymo sektoriumi.

Ozoną kontroliuoti sudėtingiau. Jį lemia vietinės emisijos, meteorologija, kitose valstybėse išmetami pirmtakai ir net bendras Šiaurės pusrutulio ozono fonas. Todėl vieno miesto priemonių ne visada pakanka.

Viešasis transportas ir mažesnės transporto emisijos gali sumažinti ozono pirmtakų kiekį

Pažemio ozono tiesiogiai „išjungti“ neįmanoma, nes jis susidaro jau atmosferoje. Todėl pagrindinis būdas jį mažinti – riboti medžiagas, iš kurių ozonas formuojasi.

Tam svarbus mažesnis azoto oksidų ir lakiųjų organinių junginių išmetimas kelių transporte, pramonėje, energetikoje ir naudojant tirpiklius. Miestuose tai reiškia švaresnį viešąjį transportą, mažos taršos zonas, elektrifikaciją ir mažesnę priklausomybę nuo iškastinio kuro.

Ne mažiau svarbios prognozavimo sistemos. Jeigu gyventojai iš anksto žino apie artėjantį ozono piką, astma ar kitomis kvėpavimo ligomis sergantys žmonės gali sumažinti fizinį aktyvumą lauke pačiomis pavojingiausiomis valandomis.

2026 metais itin aukštą ozono lygį patyrė beveik 40 proc. pasaulio gyventojų

Europos situacija yra tik dalis gerokai platesnės pasaulinės problemos. „Copernicus“ skaičiuoja, kad per pirmuosius aštuonis 2026 m. mėnesius beveik 40 proc. pasaulio gyventojų buvo veikiami itin aukšto pažemio ozono lygio.

Azijoje tokiomis sąlygomis gyveno apie 60 proc. gyventojų. Maždaug pusė pasaulio gyventojų bent dalį laikotarpio patyrė labai prastą arba itin prastą oro kokybę dėl ozono, o tik apie 5 proc. gyveno teritorijose, kur ilgalaikis ozono lygis buvo vertinamas kaip geras.

2026 m. Europos vasara parodė, kad pažemio ozonas nebėra tik pietinių didmiesčių smogo problema. Karščio bangoms stiprėjant, gaisrams dažnėjant ir oro masėms pernešant taršą per visą žemyną, šis beveik nematomas teršalas tampa viena svarbiausių Europos oro kokybės ir klimato problemų.