Atlyginimai Latvijoje yra nežymiai mažesni, tačiau kaimynai džiaugiasi pigesnėmis kainomis
Žvalgydamiesi po parduotuvių lentynas, darbo skelbimus ar mėgindami įsigyti nuosavą būstą, Lietuvos gyventojai dažnai gūžčioja pečiais, nesuprasdami vyraujančių tendencijų. Juk šiuo metu įvairių prekių, paslaugų ir nekilnojamojo turto kainos atrodo net didesnės nei brangiomis laikomose šalyse, tačiau siūlomi atlyginimai anaiptol nėra tikras europietiškas rojus.
Bet galbūt panaši situacija matoma ir kaimyninėse šalyse, todėl neturėtume skųstis? Norėdami įsitikinti, kas gyvena geriau – lietuviai ar latviai, atlikome 77.lt tyrimą, kurio metu palyginome esmines gyvenimo sritis. Mūsų taikiniu tapo nekilnojamojo turto, įvairių produktų bei pramogų kainos ir siūlomi atlyginimai.
Pirmiausia palyginome minimalią ir vidutinę algą. Nuo šių metų sausio minimali mėnesinė alga (MMA) Lietuvoje padidėjo 10 proc. arba 84 eurais. O tai reiškia, kad dabar MMA Lietuvoje siekia 924 eurus neatskaičius mokesčių[1]. Taigi, minimalusis valandinis atlygis šiais metais padidėjo iki 5,65 euro vietoje prieš tai nustatyto 5,14 euro neatskaičius mokesčių. Minimalus valandinis atlygis per vienerius metus padidėjo 0,51 euro, arba apie 10 proc.
Žinoma, Lietuvoje palaipsniui vis kyla ne tik minimali, bet ir vidutinė alga. Kaip skelbia išankstinius duomenis paviešinusi Valstybės duomenų agentūra, pernai vidutinis mėnesinis darbo užmokestis bruto padidėjo 12,6%, arba 225 Eur, ir siekė 2.014 Eur.
Tad vidutinis mėnesinis atlyginimas atskaičius mokesčius siekė 1.249 Eur – 11,4%, arba 128 Eur, daugiau, nei užpernai. Bet kadangi Lietuvoje tenka kęsti aukštą infliaciją, ekonomistai tvirtina, jog realusis darbo užmokestis per metus didėjo 2,1% – vartotojų kainų indeksas pernai siekė 9,1%.
Dėl kylančių atlyginimų kalta ne tik padidinta minimalioji mėnesinė alga. Vidutinis mėnesinis atlyginimas taip pat kilo dėl Lietuvos politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, valstybės tarnautojų ir biudžetinių įstaigų darbuotojų pareiginės algos bazinio dydžio kėlimo, kuris automatiškai kilstelėjo visos šalies rodiklius[2]. Žinoma, dalis privačiame sektoriuje dirbančių žmonių taip pat sulaukė algų kilimo, tačiau tokie teigiami pokyčiai pasiekė anaiptol ne visus.
O Latvijoje šiais metais minimali alga pakilo iki 700 eurų neatskaičius mokesčių. Iki tol MMA siekė 620 eurų neatskaičius mokesčių, tad MMA pakilo 80 eurų per mėnesį arba 12,9 proc.[3]. Minimalaus darbo užmokesčio didinimas taip pat maždaug 1 proc. paveikė bendro darbo užmokesčio padidėjimą.
Latvijos Centrinio statistikos biuro duomenimis, 2018–2021 metais minimalų ar mažesnį atlyginimą gaunančių darbuotojų dalis svyravo nuo 18,1 proc. iki 20,6 proc. Bet 2022 metais minimalią algą gaunančių asmenų dalis buvo mažiausia per pastaruosius penkerius metus ir sumažėjo iki vos 16 proc.
Nors Latvijos MMA gali pasirodyti kur kas mažesnė nei Lietuvos, verta prisiminti, kad 2019 metų pradžioje visi Lietuvos darbuotojų „popieriniai“ atlyginimai buvo padauginti iš 1,289, taip į juos „perkeliant“ darbdavių mokėtas „Sodros“ įmokas[4]. Jeigu skaičiuotume pagal senąją tvarką, Lietuvos MMA susitrauktų net ~pora šimtų eurų ir taip beveik nesiskirtų nuo latviškos MMA.
Šį faktą reikėtų įsidėmėti ir tuo atveju, kai yra lyginamas vidutinis atlyginimas, kuris Latvijoje irgi turi didėjimo tendenciją. Labiausiai darbo užmokestis padidėjo farmacijos, draudimo ir chemijos pramonės šakose. Tiesa, kai kur buvo stebima atlyginimų mažėjimo tendencija, kuri labiausiai palietė mokslinę ir techninę kryptį, transportą bei sandėliavimą. Vidutinis atlyginimas privačiame Latvijos sektoriuje šiandien siekia 1441 eurą, o viešajame – 1420 eurų[5].
Tad jei lyginsime Lietuvos ir Latvijos atlyginimus, šiuo metu mūsų šalies gyventojai uždirba šiek tiek daugiau nei Latvijos gyventojai. Tačiau prieš nusprendžiant, kad Lietuvos gyventojų ekonominė padėtis yra nežymiai geresnė nei latvių, verta atsižvelgti ir į kitus aspektus, kurie atskleidžia nemalonią tiesą.
Nekilnojamasis turtas Latvijoje neretu atveju yra kur kas pigesnis nei Lietuvoje
Lietuvoje nekilnojamojo turto kainos daugelį vis dar verčia stebėtis ir pagalvoti, jog dabar nėra tinkamiausias laikas pirkti naują būstą. Net ir ne pirmos jaunystės butai, kuriems reikalingas remontas, yra parduodami gan brangiai. Tikriausiai būtent todėl daugybė lietuvių apskritai nusprendžia pirkti nekilnojamąjį turtą šiltuose kraštuose, o ne gimtinėje, nes ten kainos yra panašios ar net mažesnės.
Pavyzdžiui, žvelgiant į pardavinėjamų butų Vilniuje skelbimus, galima pastebėti, kad 3 kambarių buto Vilniuje neįmanoma įsigyti neturint mažiausiai ~100 000 eurų. O net ir galint sau leisti tokią sumą, teks investuoti į kapitalinį remontą ir/ar tenkintis ne pačiais patogiausiais ir prestižiškiausiais rajonais. Norint įsigyti butą, į kurį būtų įmanoma įsikelti be jokių remonto rūpesčių, gali tekti pakloti nuo ~125 000 eurų.
Ieškant būsto Kaune, remonto reikalaujantį 3 kambarių butą galima rasti už ~70 000-80 000 eurų. Atitinkamai neseniai suremontuotas, jau pilnai gyvenimui paruoštas butas atsieis nuo ~95 000 eurų. Tad laikinojoje sostinėje nekilnojamojo turto kainos yra pigesnės nei Vilniuje, bet kainų burbulas vis dar nėra sprogęs.
O norintiems gyventi Klaipėdoje, už remonto reikalaujantį, bet vis dar gan padoriai atrodantį 3 kambarių butą gali tekti sumokėti nuo ~70 000-75 000 eurų. Pilnai suremontuotų butų kainos prasideda nuo ~95 000 eurų, tad nekilnojamasis turtas kainuoja panašiai kaip Kaune.
Žvelgiant į Latvijos nekilnojamojo turto skelbimus, galima rasti kur kas pigesnių variantų nei Lietuvoje. 3 kambarių butą Latvijos sostinėje Rygoje galima įsigyti už ~60 000-70 000 eurų. Žinoma, tokiu atveju teks investuoti į remontą, tačiau panašios būklės butas vis tiek yra net ~30 000-40 000 pigesnis nei Vilniuje.
O neseniai pilnai sutvarkytų 3 kambarių butų kainos Rygoje prasideda nuo ~95 000 eurų. Tad tokio paties stovio nekilnojamasis turtas Latvijos sostinėje yra ~30 000 eurų pigesnis nei Vilniuje. Rygos butų kainos yra panašesnės į Kauno ar Klaipėdos skelbimuose randamus pasiūlymus.
Tiesa, norintiems įsikurti didžiausiame Baltijos valstybių kurortiniame Latvijos mieste Jūrmaloje, reikės sumokėti daugiau. Suremontuoti 3 kambarių butai dabar pardavinėjami už įvairias kainas, kurios prasideda nuo ~145 000 eurų. Kainas veikiausiai išpučia pati vieta: šalia ošianti jūra ir puikiai sutvarkytas gan pigus kurortinis miestas, kuriame mielai poilsiauja ir Lietuviai.
Beje, verta pažymėti, kad nekilnojamasis turtas Lietuvoje yra brangesnis ne tik Latvijos, bet apskritai visos Euro zonos lygiu. „Luminor“ banko vyriausiojo ekonomisto Ž. Maurico teigimu, tie, kas pirko nekilnojamąjį turtą 2020 metais, praėjusiais metais galėjo stebėti, jog jo kaina išaugo beveik 50 proc.
Ekonomistas aiškino, jog didelis pinigų įnešimas į ekonomiką ir netgi Rusijos karas su Ukraina augino nekilnojamojo turto kainas Baltijos šalyse[6]. Tačiau akivaizdu, kad kitur kainų šuolis nebuvo toks stiprus kaip Lietuvoje. Tą pabrėžė ir Ž. Mauricas:
„Lietuvoje (nekilnojamojo turto – ELTA) nominalios kainos yra išskridusios į kosmosą. Labai džiaugiasi turbūt tie, kurie nusipirko būstą 2020 metais, nes jo vertė kone 50 procentų yra išaugusi nuo to laiko ir net, palyginti su pajamų augimu, su nuomos kainų augimu arba su bendru infliacijos augimu, kuris Baltijos šalyse buvo labai didžiulis, Lietuvoje vis tiek būsto kainos yra paaugusios labiau.“
Taigi, nors latviai uždirba šiek tiek mažiau nei lietuviai, jiems įpirkti nuosavą būstą yra kur kas lengviau.
Pramogos Latvijoje yra daug pigesnės nei Lietuvoje
O kaip skiriasi kainos už įvairias pramogas, viešbučius ir paslaugas? Pasirodo, jog ir čia latviai gali pasigirti kur kas patrauklesniais pasiūlymais, kuriais susivilioja atostogų užsimanę lietuviai bei kitų šalių turistai.
Siekiant palyginti viešbučių kainas, ieškojome pasiūlymų puikiai žinomoje „Booking.com“ platformoje. Tiek Lietuvos, tiek Latvijos atveju žiūrėjome laisvas vietas keturių asmenų šeimai, kuri norėtų jau šių metų liepos viduryje praleisti visą savaitę prie jūros.
Palangoje pasiūlymai prasideda nuo ~350 eurų už penkias naktis. Tiesa, tokiu atveju šeimai tektų tenkintis privataus nuomotojo siūlomu butu, kambariais ar kukliu nameliu ant ratų. Norintiems patogiai apsistoti viešbutyje, tektų pakloti kur kas didesnę sumą, nes pasiūlymai prasideda nuo ~600 eurų.
O Jūrmaloje privatūs nuomotojai šiuo metu siūlo įvairius kambarius, butus ar namelius kiek pigiau. Įmanoma rasti skelbimų, kuriuose prašoma nuo ~330 eurų už penkias naktis. Viešbučiai irgi pigesni nei Palangoje, nes keturių asmenų šeima lengvai ras pasiūlymų, kurie prasideda nuo ~500 eurų.
Jei iki šiol tikėjote, kad galbūt Palangoje pramogos bei maistas yra pigesnis nei Jūrmaloje, irgi teks nusivilti. Deja, lietuviai ne be reikalo plūsta į Latvijos kurortus, vis rečiau norėdami užsukti į lietuvišką pajūrį. Realybė atrodo gan karčiai, nes visų atostogų, įskaičiavus pramogas, maistą bei nakvynę, kaina Lietuvos pajūryje gali būti beveik dvigubai didesnė nei Latvijoje[7].
Be to, Latvija gali pasigirti kur kas didesniu pramogų ir komforto lygiu. Daug žaidimų parkų ir lankytinų vietų yra nemokamos, o tokios pramogos kaip pasiplaukiojimas laivu gali atsieiti vos keletą eurų visai šeimai. Tiesa, norint sutaupyti, geriausia rinktis ne Jūrmalą, o kitus Latvijos kurortus, tokius kaip Ventspilį, ar Papę. Juose maisto, pramogų bei apgyvendinimo kainos yra dar mažesnės nei Jūrmaloje.
Net tie patys maisto produktai Latvijoje dažnai pigesni nei Lietuvoje
Negana to, Latvija atrodo kaip kur kas pigesnė šalis įvairių maisto produktų atžvilgiu. Nors pastaraisiais metais Latvijos ekonomikoje irgi buvo stebimas kainų šuolis, kaimyninėje šalyje vis tiek įmanoma apsipirkti pigiau nei Lietuvoje.
Praėjusių metų viduryje per Lietuvą netgi nuvilnijo skandalinga naujiena. Buvo paviešintas faktas, kad tų pačių sūrelių ar ledų kaina Latvijoje yra net iki 1,5 karto mažesnė nei mūsų šalyje. Latvijoje kūginiai vaniliniai ledai „Baltija“ tuo metu kainavo 1,69 euro, o Lietuvoje – 2,49 euro. Varškės sūrelis „Magija“, atitinkamai kainavo 45 ir 59 euro centus.
Tokius skirtumus Lietuvoje veikiantys prekybos tinklai aiškino gan panašiai. Jie aptakiai tvirtino, jog kainos priklauso nuo daugelio veiksnių. Pavyzdžiui, „Maxima“ Pirkimų departamento direktorius Marius Tilmantas tvirtino[8]:
„Visų pirma, kainodara nustatoma individualiai, atsižvelgiant į kiekvienos šalies rinką ir joje esančią konkurenciją. Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad kiekvienas prekybos tinklas turi skirtingus tiekėjus.
Į kainodarą taip pat įeina ir kiti svarbūs faktoriai: logistikos, darbuotojų atlyginimo, energetinių resursų, parduotuvių nuomos ir kiti įvairūs kaštai.“
Jam antrino ir „Rimi“:
„Prekių kainai įtaką daro daugelis skirtingų veiksnių – skirtingi kaštai yra būdingi skirtingoms rinkoms – darbo užmokesčio krepšelis, energetiniai resursai, patalpų nuomos kainos, parduotuvių išlaikymo kaštai ir kiti veiksniai.“
Latvija gali pasigirti ne tik pigesniais sūreliais ar ledais, bet ir kitais pieno produktais. Nors PVM tarifas abejose šalyse yra vienodas ir tiekėjai savo pieno produktus parduoda tokiomis pačiomis kainomis, tačiau pasirodo, kad didesnį antkainį užsikelia Lietuvoje veikiančios parduotuvės. Tą yra patvirtinęs ir „Rokiškio sūrio” pagrindinis akcininkas ir valdybos pirmininkas Antanas Trumpa[9]:
„Iš mūsų gamyklos produkcija išeina tokios pat kainos – ar parduodame Neretai, ar Rokiškio „Maximai”, ar kitokio tinklo parduotuvei.
Tik Lietuvos prekybininkai parduotuvėje užsideda didesnius antkainius nei Latvijos. Valstybiniai mokesčiai pienui abiejose valstybėse yra vienodi.”
Su kitokiais produktais irgi galima stebėti akivaizdų kainų skirtumą. Pavyzdžiui, vasarą pirkti agurkai Latvijoje kainavo vos 90 centų už kilogramą, kai Lietuvoje tuo pačiu metu už juos prašė 1,59-1,99 euro. Pomidorai taip pat kainavo trečdaliu pigiau. Iš tiesų, vaisiams, uogoms ir daržovėms Latvijoje taikomas 5 proc. PVM tarifas, todėl jų kainos smarkiai skiriasi nuo lietuviškų.
Dėl mažesnių akcizų svaigalams, Latvijoje puslitris degtinės gali atsieiti vos ~5,79 euro, pusės litro 5,5 proc. alaus kai kur kainuoja 99 euro centus, o litras 5,8 proc. stiprumo alaus – 1,35 euro.
Nors ekonomistai tokius skirtumus dažniausiai grindžia turtingesniais lietuviais, kurie esą gali ir nori daugiau mokėti už maistą, įvairias paslaugas ir nekilnojamąjį turtą, visgi realybė yra kiek kitokia. Vargu ar rastumėme daug Lietuvos gyventojų, kurie nenorėtų už viską mokėti pigiau, tačiau gaunant tą pačią kokybę. O Lietuvoje ir Lenkijoje gaunami atlyginimai skiriasi tiek nedaug, jog tai tikrai negali būti laikoma pagrindine priežastimi, kodėl lietuviams gyvenimas yra žymiai brangesnis nei latviams.
