Maisto atliekos Lietuvoje: iki 2030 m. prekybai, restoranams ir namų ūkiams nustatytas 30 proc. mažinimo tikslas

Nuo 2025 m. Europos Sąjungoje maisto atliekų mažinimas tapo nebe rekomendacija, o privalomu nacionaliniu tikslu

Europos Sąjunga 2025 m. pakeitė Atliekų pagrindų direktyvą ir pirmą kartą nustatė valstybėms narėms teisiškai privalomus maisto atliekų mažinimo tikslus. Iki 2030 m. gruodžio 31 d. kiekviena šalis turės sumažinti maisto atliekų kiekį dviejose skirtingose maisto tiekimo grandinės dalyse. Maisto perdirbimo ir gamybos sektoriuje nustatytas 10 proc. mažinimo tikslas, o mažmeninėje prekyboje, kitoje maisto distribucijoje, restoranuose, viešojo maitinimo sektoriuje ir namų ūkiuose – bendras 30 proc. vienam gyventojui tenkančių maisto atliekų mažinimo tikslas.

Svarbi detalė yra bazė, nuo kurios bus skaičiuojamas sumažėjimas. Bendroji taisyklė numato, kad 2030 m. rezultatai bus lyginami su vidutiniu 2021–2023 m. susidariusiu maisto atliekų kiekiu. Tai reiškia, kad neužteks parodyti, jog vienais metais atliekų susidarė mažiau nei ankstesniais – valstybė turės pasiekti nustatytą pokytį, apskaičiuotą pagal suderintą metodiką.

30 proc. tikslas nėra nustatytas atskirai kiekvienai parduotuvei, restoranui ar šeimai. Tai nacionalinis bendras tikslas visiems prekybos ir vartojimo grandinės etapams kartu. Valstybė pati turės parinkti priemones, kuriomis rezultatas bus pasiektas, tačiau jų poveikį reikės matuoti. Todėl, artėjant 2030 m., maisto atliekų prevencija Lietuvoje vis labiau pereis iš informacinių kampanijų į konkrečių rodiklių, verslo procesų ir vartotojų elgsenos sritį.

Lietuvoje susidarantis maisto atliekų kiekis tebėra didesnis už Europos Sąjungos vidurkį

Naujausi Eurostato duomenys rodo, kad 2023 m. Europos Sąjungoje susidarė apie 58,2 mln. tonų maisto atliekų. Vienam gyventojui teko maždaug 130 kilogramų. Daugiau kaip pusė – 53 proc. – visų maisto atliekų susidarė namų ūkiuose. Tai prilygo maždaug 69 kilogramams vienam gyventojui.

Lietuvos naujausi palyginami duomenys Eurostato 2025 m. leidinyje pateikiami už 2022 m. Tais metais vienam Lietuvos gyventojui teko apie 141 kilogramą maisto atliekų. Tai buvo daugiau nei tuo metu skaičiuotas ES vidurkis. Bendras Lietuvoje užfiksuotas maisto atliekų kiekis siekė beveik 398 tūkst. tonų.

Didžiausia Lietuvos maisto atliekų dalis pagal šiuos duomenis susidarė namų ūkiuose – daugiau kaip 243 tūkst. tonų. Pirminėje gamyboje susidarė apie 81,5 tūkst. tonų, perdirbime ir gamyboje – apie 38,6 tūkst. tonų, mažmeninėje prekyboje ir kitoje distribucijoje – apie 30,4 tūkst. tonų. Viešojo maitinimo sektoriui teko gerokai mažesnė dalis.

Šie skaičiai apima ne vien visiškai tinkamą valgyti maistą, kuris buvo išmestas. Į maisto atliekų statistiką įtraukiamos ir nevalgomos dalys, pavyzdžiui, kaulai, vaisių žievės ar kitos maisto ruošimo liekanos. Todėl maisto atliekų kiekio negalima tiesiogiai sutapatinti su iššvaistyto dar tinkamo vartoti maisto kiekiu.

Didžiausia 30 proc. tikslo dalis praktiškai priklausys nuo to, kas vyksta Lietuvos namų ūkiuose

Kadangi daugiau kaip pusė visų ES maisto atliekų susidaro namuose, vien prekybos centrų ar restoranų veiksmais 30 proc. sumažinimo pasiekti būtų sunku. Namų ūkiai maistą išmeta dėl daugelio nedidelių kasdienių sprendimų: perkama daugiau, nei suvartojama, neteisingai suplanuojamos porcijos, produktai pamirštami šaldytuve arba išmetami nesupratus jų galiojimo ženklinimo.

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tarp dažniausių maisto švaistymo priežasčių nurodo netinkamą pirkinių planavimą, akcijų paskatintą perteklinį apsipirkimą, netinkamą produktų laikymą ir žinių apie tinkamumo vartoti terminus trūkumą. Praktikoje tai reiškia, kad maisto atliekų mažinimas nėra vien atliekų rūšiavimo klausimas. Kai maistas jau atsidūrė biologinių atliekų konteineryje, atliekos jau yra susidariusios.

Todėl ES taisyklėse pirmiausia kalbama apie prevenciją. Valstybės turės skatinti elgsenos pokyčius, informuoti vartotojus ir vertinti, kurios priemonės realiai mažina atliekų kiekį. Vien atskiras maisto atliekų surinkimas padeda jas geriau sutvarkyti, tačiau savaime nemažina išmetamo maisto kiekio.

Viena svarbiausių sričių išlieka porcijų ir pirkinių planavimas. Kuo tiksliau namų ūkis žino, kiek maisto suvartos per kelias artimiausias dienas, tuo mažesnė tikimybė, kad greitai gendantys produktai bus išmesti. ES mastu būtent vartotojų elgesio keitimas laikomas viena iš būtinų priemonių siekiant 2030 m. rodiklių.

Užrašai „geriausias iki“ ir „tinka vartoti iki“ turi skirtingą reikšmę, tačiau vartotojai juos vis dar painioja

Vienas iš maisto švaistymą lemiančių veiksnių yra skirtingų galiojimo terminų nesupratimas. Žyma „tinka vartoti iki“ naudojama greitai gendančiam maistui ir yra susijusi su produkto sauga. Pasibaigus šiam terminui, produktas gali būti nesaugus vartoti, todėl jo parduoti ar perduoti vartotojams nebegalima.

Žyma „geriausias iki“ reiškia ką kita. Ji pirmiausia nurodo laikotarpį, iki kurio gamintojas garantuoja numatytas produkto kokybės savybes. Pasibaigus šiam terminui, tinkamai laikytas produktas nebūtinai tampa nesaugus. Gali pasikeisti jo skonis, kvapas, tekstūra ar kitos kokybinės savybės, tačiau dalį tokių produktų galima vartoti ir vėliau, jeigu jie yra saugūs.

Lietuvoje nuo 2024 m. leidžiama nustatytomis sąlygomis parduoti dalį saugaus maisto ir pasibaigus žymoje „geriausias iki“ nurodytam terminui. Pardavėjas turi pats įvertinti produkto savybes ir saugą, o bendras papildomo pardavimo laikotarpis daugumai produktų negali būti ilgesnis kaip 45 dienos. Kai kurioms maisto grupėms nustatyti gerokai trumpesni terminai.

Tokiu būdu dalis produktų, kurie anksčiau galėjo būti automatiškai nurašyti pasibaigus ant pakuotės nurodytam terminui, gali likti prekyboje. Tačiau ši galimybė netaikoma produktams, kurių terminas pažymėtas „tinka vartoti iki“, ir kai kurioms specialioms maisto kategorijoms.

Prekybos tinklams teks dar tiksliau valdyti užsakymus, nuolaidas ir neparduotų produktų perdavimą

Maisto atliekos parduotuvėse susidaro ne vien dėl pasibaigusio produkto galiojimo. Nuostoliai atsiranda dėl netikslių užsakymų, sezoninių paklausos svyravimų, pažeistų pakuočių, vaisių ir daržovių išvaizdos reikalavimų, sandėliavimo klaidų bei vartotojų įpročio rinktis produktus, kurių galiojimo laikas ilgiausias.

Vienas paprasčiausių prekybos naudojamų metodų – artėjant galiojimo terminui mažinti produkto kainą. Tačiau efektyvi sistema reikalauja gana tikslaus atsargų valdymo. Per vėlai pritaikyta nuolaida gali nebespėti pakeisti vartotojo sprendimo, o per dideli iš anksto užsakyti kiekiai lemia sistemingą neparduotų produktų perteklių.

Naujoje ES direktyvoje atskirai stiprinamas maisto perskirstymo ir perdavimo labdarai principas. Valstybės turės sudaryti sąlygas, kad svarbų vaidmenį maisto grandinėje atliekantys verslai galėtų siūlyti maisto perdavimo susitarimus maisto bankams ir kitoms maisto perskirstymo organizacijoms.

Lietuvoje tokia sistema jau veikia. Labdarai galima perduoti saugų maistą, kuris neatitinka kai kurių kokybės, prekybos ar ženklinimo reikalavimų. Tam tikras „geriausias iki“ terminą viršijęs supakuotas maistas taip pat gali būti perduodamas paramai, jeigu atitinka nustatytas saugos sąlygas. Maisto, kurio „tinka vartoti iki“ terminas pasibaigęs, perduoti neleidžiama.

Restoranų ir valgyklų maisto atliekas lemia ne tik virtuvės, bet ir porcijų dydis bei klientų srautų prognozės

Viešojo maitinimo sektoriuje maisto atliekos susidaro keliais etapais. Dalis maisto prarandama ruošiant patiekalus, dalis lieka neparduota dienos pabaigoje, dar dalis grįžta į virtuvę klientų lėkštėse. Todėl vien ingredientų pirkimo optimizavimas nepašalina visų atliekų šaltinių.

Restoranams ir valgykloms itin svarbu prognozuoti klientų srautus. Netiksliai įvertinus lankytojų skaičių, iš anksto paruošto maisto gali likti per daug. Viešbučių pusryčių bufetuose, įmonių valgyklose ar didesniuose renginiuose ši problema dar ryškesnė, nes ruošiamo maisto kiekis dažnai nustatomas pagal prognozuojamą, o ne faktinį lankytojų skaičių.

Kita problema – standartinės porcijos. Jeigu vienodo dydžio patiekalas tiekiamas labai skirtingus poreikius turintiems žmonėms, dalis maisto lieka lėkštėse. Galimybė pasirinkti mažesnę porciją, atsisakyti garnyro ar pasiimti nesuvalgytą maistą į namus leidžia sumažinti šias atliekas dar prieš joms tampant atliekų tvarkymo problema.

Lietuvos atliekų prevencijos priemonėse jau numatyti praktiniai mokymai viešojo maitinimo įstaigoms, skirti taupesnei maisto gamybai ir patiekimui. Naujas privalomas ES tikslas tokių priemonių rezultatą daro svarbesnį, nes 2030 m. bus vertinamas ne vien jų vykdymas, bet ir faktinis atliekų kiekio pokytis.

Maisto atliekų mažinimas ir jų rūšiavimas yra du skirtingi procesai

Lietuvoje atskiras biologinių ir maisto atliekų surinkimas pastaraisiais metais išplėstas, tačiau atliekų surinkimo sistema sprendžia kitą problemą nei maisto švaistymo prevencija. Atskirai surinktas maisto atliekas galima kompostuoti, anaerobiniu būdu panaudoti biodujų gamybai arba kitaip apdoroti, tačiau pats maisto produktas tuo metu jau prarastas.

ES atliekų hierarchijoje pirmumas teikiamas atliekų susidarymo prevencijai. Maistui tai reiškia, kad pirmiausia siekiama neleisti tinkamam vartoti produktui tapti atlieka. Toliau eina saugaus maisto perskirstymas žmonėms, o tik vėlesniuose etapuose – jo panaudojimas pašarams, medžiagoms, energijai ar galutinis atliekų tvarkymas.

Šis skirtumas svarbus vertinant 2030 m. tikslą. Savivaldybė gali labai efektyviai surinkti maisto atliekas atskirai, tačiau jeigu jų susidaro tiek pat arba daugiau, maisto atliekų mažinimo rodiklis negerėja. Todėl infrastruktūrinės priemonės turės būti derinamos su prevencijos priemonėmis prekyboje, viešajame maitinime ir namų ūkiuose.

Maisto atliekų matavimas taip pat taps svarbesnis. ES reikalauja naudoti bendrą metodiką, kad skirtingų valstybių rezultatus būtų galima palyginti. Vien tik surinktų rudųjų konteinerių svoris neparodo visos situacijos, nes dalis maisto atliekų gali patekti į mišrias komunalines atliekas, kanalizaciją ar būti tvarkoma kitais būdais.

2030 m. rodiklis bus skaičiuojamas bendrai prekybai, restoranams ir namų ūkiams, todėl sektoriai galės keistis nevienodai

30 proc. tikslas dažnai gali būti suprastas taip, tarsi kiekvienas sektorius turėtų sumažinti maisto atliekas lygiai trečdaliu. Direktyvoje nustatyta kita konstrukcija. Mažmeninės prekybos, kitos distribucijos, restoranų, maitinimo paslaugų ir namų ūkių maisto atliekos skaičiuojamos kartu, o tikslas nustatomas vienam gyventojui.

Tai suteikia valstybėms tam tikrą lankstumą. Jeigu viename sektoriuje atliekų kiekį sumažinti galima greičiau ir pigiau, jo pokytis gali sudaryti didesnę bendro nacionalinio rezultato dalį. Kita vertus, Lietuvoje, kaip ir visoje ES, didžiausias atliekų kiekis susidaro namų ūkiuose, todėl, ignoruojant vartotojų elgseną, bendrą 30 proc. rezultatą pasiekti būtų sudėtinga.

Perdirbimo ir maisto gamybos sektoriui taikomas atskiras 10 proc. tikslas. Pirminė žemės ūkio gamyba į šiuos du privalomus procentinius 2030 m. tikslus neįtraukta tokiu pačiu būdu, nors valstybės ir toliau privalo imtis maisto atliekų prevencijos priemonių visoje maisto tiekimo grandinėje.

Naujoji sistema taip pat numato tolesnę tikslų peržiūrą. Europos Komisija turės vertinti pažangą ir galimybes ateityje nustatyti papildomus ar griežtesnius maisto atliekų mažinimo reikalavimus, todėl 2030 m. ribos nėra paskutinis numatytas šios politikos etapas.