Geriamasis vanduo Lietuvoje: nuo 2026 m. PFAS kontrolė tapo privaloma visoje Europos Sąjungoje

Nuo 2026 m. sausio 12 d. Europos Sąjungoje įsigaliojo nauji geriamojo vandens PFAS kontrolės reikalavimai

Nuo 2026 m. sausio 12 d. visoje Europos Sąjungoje pradėta taikyti nauja geriamojo vandens kontrolės sistema, apimanti perfluoralkilintas ir polifluoralkilintas medžiagas, vadinamas PFAS. Šios sintetinės cheminės medžiagos dešimtmečius buvo naudojamos pramonėje, buityje ir įvairiuose gaminiuose. Dėl ypatingo atsparumo aplinkos poveikiui jos dažnai vadinamos amžinosiomis cheminėmis medžiagomis.

Nauji reikalavimai įtvirtinti dar 2020 m. priimtoje Europos Sąjungos geriamojo vandens direktyvoje. Valstybėms narėms buvo suteiktas pereinamasis laikotarpis, per kurį jos turėjo įtraukti PFAS į nacionalines vandens saugos sistemas, pasirengti laboratoriniams tyrimams ir užtikrinti nustatytų ribinių verčių laikymąsi. Nuo 2026 m. sausio 12 d. bendrosios taisyklės jau privalomos, o valstybės turi teikti Europos Komisijai informaciją apie nustatytus viršijimus ir taikytas priemones.

Lietuvoje PFAS rodikliai jau įtraukti į higienos normą HN 24:2023 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“. Tačiau naujasis reguliavimas nereiškia, kad kiekvienas šalies šulinys ar kiekviena vandenvietė automatiškai tiriami vienodu dažnumu. Pagal Lietuvos higienos normą PFAS stebėsena siejama su vandens gavybos vietų rizikos vertinimu. Jeigu nustatoma tikimybė, kad šių medžiagų gali būti konkrečioje vandens tiekimo sistemoje, turi būti atliekama atitinkama stebėsena.

PFAS cheminės medžiagos į geriamąjį vandenį gali patekti iš pramonės, gaisrų gesinimo putų ir kitų taršos šaltinių

PFAS nėra viena cheminė medžiaga. Tai didelė sintetinių junginių grupė, kuriai priskiriami tūkstančiai skirtingų medžiagų. Daugeliui jų būdingas itin stiprus anglies ir fluoro cheminis ryšys, dėl kurio jos sunkiai skyla aplinkoje. Kai kurie PFAS junginiai gali išlikti dirvožemyje ir vandenyje labai ilgai, o dalis jų kaupiasi gyvuose organizmuose.

Šios medžiagos buvo plačiai naudojamos dėl atsparumo vandeniui, riebalams ir karščiui. Jų galima aptikti tam tikrose pramoninėse dangose, tekstilės gaminiuose, maisto pakuotėse, gaisrų gesinimo putose bei įvairiuose gamybos procesuose. Į aplinką PFAS patenka gaminant, naudojant ir utilizuojant produktus, taip pat iš užterštų pramoninių teritorijų, atliekų tvarkymo vietų bei nuotekų.

Geriamojo vandens taršos požiūriu itin svarbi požeminio ir paviršinio vandens sąveika. PFAS patekus į dirvožemį, dalis junginių gali migruoti su vandeniu ir pasiekti požeminio vandens sluoksnius. Kiti junginiai per nuotekas patenka į upes bei ežerus. Taršos mastas priklauso nuo konkrečių medžiagų savybių, geologinių sąlygų, atstumo iki taršos šaltinio ir vandens judėjimo. Todėl PFAS koncentracijos gali smarkiai skirtis net tarp palyginti netoli viena kitos esančių vandenviečių.

Geriamajame vandenyje nustatytos dvi skirtingos PFAS ribos – 0,10 ir 0,50 mikrogramo litre

Europos Sąjungos geriamojo vandens direktyvoje įtvirtinti du PFAS vertinimo rodikliai. Pirmasis vadinamas PFAS suma ir apima 20 konkrečių medžiagų, kurios laikomos reikšmingomis geriamojo vandens saugai. Šių medžiagų bendros koncentracijos ribinė vertė yra 0,10 mikrogramo litre, arba 100 nanogramų litre.

Antrasis rodiklis vadinamas PFAS iš viso. Jam nustatyta 0,50 mikrogramo litre, arba 500 nanogramų litre, ribinė vertė. Jis skirtas platesnei PFAS junginių grupei vertinti. Šie rodikliai nėra tapatūs: vienu atveju matuojama konkretaus 20 medžiagų sąrašo koncentracijų suma, kitu siekiama įvertinti platesnį PFAS kiekį.

Direktyva leidžia valstybėms pasirinkti vieną arba abu rodiklius. Lietuvos higienos normoje įrašytos abi ribinės vertės. Tačiau svarbu suprasti, kad platesnio PFAS rodiklio laboratorinis nustatymas techniškai sudėtingesnis. Nė vienas įprastas tyrimas negali vienodai tiksliai nustatyti visų tūkstančių šiai grupei priskiriamų junginių. Todėl Europos Komisija 2024 m. paskelbė specialias technines gaires, kuriose aprašyti matavimo metodai, jų galimybės ir rezultatų vertinimo principai.

Geriamas vanduo

Lietuvoje geriamasis vanduo išgaunamas iš požeminių šaltinių, tačiau tai savaime neapsaugo nuo PFAS taršos

Lietuvos vandens tiekimo sistema turi svarbią savybę: skirtingai nuo daugelio Europos valstybių, šalyje geriamajam vandeniui naudojamas požeminis vanduo. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, daugiau kaip 80 proc. Lietuvos gyventojų vartoja geriamojo vandens tiekėjų tiekiamą vandenį. Likusi gyventojų dalis vandeniu apsirūpina individualiai.

Požeminis vanduo paprastai yra geriau apsaugotas nuo tiesioginės paviršinės mikrobiologinės taršos, tačiau jo cheminė sudėtis priklauso nuo geologinių ir aplinkos sąlygų. Įvairūs teršalai gali pasiekti vandeninguosius sluoksnius, ypač ten, kur vykdyta tarši ūkinė veikla arba požeminis vanduo yra silpniau apsaugotas. Todėl požeminio vandens naudojimas savaime negarantuoja, kad jame nėra PFAS.

Vertinant Lietuvos situaciją, būtina atskirti bendrus geriamojo vandens kokybės rodiklius nuo konkrečių PFAS tyrimų. Pavyzdžiui, vandens tiekėjų skelbiami geležies, mangano, nitratų ar mikrobiologiniai rezultatai nieko nepasako apie PFAS koncentracijas, jeigu šios medžiagos nebuvo tirtos. Net ir paskelbus, kad visi pagal konkrečią programą atlikti tyrimai atitiko higienos normą, reikia žinoti, kokie rodikliai iš tikrųjų buvo įtraukti.

Viešai prieinama informacija kol kas nesuteikia pakankamo pagrindo patikimai nustatyti, kokia dalis visų Lietuvos vandenviečių jau ištirta būtent dėl PFAS ir kiek jose nustatyta šių medžiagų. Pavienių vandens tiekėjų tyrimų rezultatų negalima laikyti reprezentatyviu visos šalies vandens kokybės vertinimu.

Ilgalaikis PFAS poveikis siejamas su imuninės sistemos pokyčiais, todėl vertinamas bendras žmogaus gaunamas jų kiekis

Mokslininkų susirūpinimas PFAS susijęs ne tik su jų ilgaamžiškumu aplinkoje, bet ir su galimu poveikiu žmogaus organizmui. Europos maisto saugos tarnyba 2020 m. paskelbė keturių gerai ištirtų PFAS junginių bendrą rizikos vertinimą. Jame nagrinėtos PFOA, PFOS, PFNA ir PFHxS medžiagos, kurių poveikis siejamas su įvairiais sveikatos sutrikimais.

Europos maisto saugos tarnyba nustatė 4,4 nanogramo kilogramui kūno masės per savaitę bendrą toleruotiną šių keturių medžiagų kiekį. Vienas svarbiausių vertinimo pagrindų buvo moksliniai duomenys apie PFAS poveikį imuninei sistemai, ypač silpnesnį imuninį atsaką į vakcinaciją. Tai nereiškia, kad visos PFAS medžiagos yra vienodai pavojingos arba kad bet kokia aptikta koncentracija neišvengiamai sukels sveikatos sutrikimų.

Žmogaus organizmą PFAS pasiekia ne vien per geriamąjį vandenį. Jų gali būti maisto produktuose, ypač iš užterštos aplinkos gaunamoje žuvyje ir kituose produktuose. Galimas poveikis taip pat susijęs su tam tikrais vartojimo gaminiais ir profesine aplinka. Dėl to, nustatant sveikatos riziką, svarbu vertinti bendrą ilgalaikę ekspoziciją. Geriamojo vandens ribinės vertės yra viena iš apsaugos priemonių, tačiau jos nėra tiesiogiai tapačios Europos maisto saugos tarnybos nustatytam bendram toleruotinam savaitiniam suvartojimui.

Lietuvos vandens tiekėjai turi vykdyti rizika pagrįstą stebėseną, o VMVT prižiūri tyrimų programas

Lietuvoje už centralizuotai tiekiamo geriamojo vandens saugą ir kokybę atsakingi vandens tiekėjai. Jie rengia geriamojo vandens stebėsenos programas, organizuoja laboratorinius tyrimus ir privalo imtis priemonių, jeigu vandens kokybė neatitinka nustatytų reikalavimų. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba derina stebėsenos programas, prižiūri jų vykdymą ir atlieka valstybinę kontrolę.

Naujoje sistemoje didesnė reikšmė tenka vandens tiekimo grandinės rizikos vertinimui. Turi būti nagrinėjama, kokie taršos šaltiniai gali paveikti vandens gavybos vietas, kokios medžiagos tikėtinos konkrečioje teritorijoje ir kokių papildomų tyrimų reikia. PFAS atveju reikšminga informacija apie dabartinę ir ankstesnę pramoninę veiklą, galimas užterštas teritorijas bei vandens judėjimą požeminiuose sluoksniuose.

2026 m. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba taip pat pradėjo diegti naują skaitmeninę geriamojo vandens stebėsenos sistemą G9. Ji skirta suvienodinti tiekėjų teikiamus duomenis, automatizuoti jų vertinimą ir greičiau nustatyti neatitiktis. Iki tol tarnyba kasmet gaudavo iki 1 700 skirtingų skaičiuoklių failų. Naujoji sistema turėtų supaprastinti nacionalinių duomenų apdorojimą ir ataskaitų rengimą, tačiau pati savaime neatstoja laboratorinių tyrimų ir vandenviečių rizikos vertinimo.

Nustačius PFAS ribinių verčių viršijimą, gali tekti keisti vandens šaltinį arba įrengti papildomus filtrus

Nuo 2026 m. sausio 12 d. valstybės narės privalo užtikrinti, kad geriamajame vandenyje būtų laikomasi nustatytų PFAS ribinių verčių. Jeigu stebėsena parodo viršijimą, atsakingos institucijos turi įvertinti situaciją ir imtis žmonių sveikatai apsaugoti reikalingų veiksmų. Europos Komisija kaip galimas priemones nurodo užterštų vandenviečių naudojimo sustabdymą, papildomą vandens valymą ar laikinus vandens naudojimo apribojimus.

PFAS pašalinimas iš geriamojo vandens techniškai skiriasi nuo įprasto geležies ar mangano šalinimo. Europos aplinkos agentūra nurodo, kad tradiciniai vandens apdorojimo metodai, tokie kaip chloravimas, ozonavimas ar įprastas smėlio filtravimas, šių medžiagų efektyviai nepašalina. Tam reikalingos specializuotos technologijos, tarp jų granuliuotos aktyvintosios anglies filtrai, jonų mainų dervos ir membraninio filtravimo sistemos.

Tačiau skirtingų PFAS junginių šalinimo efektyvumas nevienodas. Pavyzdžiui, aktyvintoji anglis paprastai veiksmingiau sulaiko kai kurias ilgesnės anglies grandinės medžiagas, o trumpesnės grandinės junginiai gali prasiskverbti lengviau. Be to, filtrai PFAS dažniausiai surenka, o ne sunaikina. Dėl to atsiranda papildomas panaudotų filtravimo medžiagų ir koncentruotų atliekų tvarkymo klausimas. Tokios sistemos reikalauja investicijų, nuolatinės priežiūros ir pakartotinių vandens tyrimų.

Privačių šulinių ir gręžinių savininkams PFAS tyrimai tampa atskiru vandens saugos klausimu

Centralizuotai tiekiamo ir individualiai išgaunamo geriamojo vandens priežiūra Lietuvoje skiriasi. Vandens tiekėjai atsako už jų vartotojams tiekiamo vandens kokybę iki pastatų vidaus vandentiekio įvadų. Tuo tarpu gyventojai, kurie vandenį gauna iš nuosavų šulinių ar gręžinių, už jo saugą pirmiausia atsako patys.

Tai nereiškia, kad kiekvienas privataus gręžinio savininkas nuo 2026 m. sausio 12 d. privalo periodiškai užsakyti visų PFAS medžiagų laboratorinius tyrimus. Konkrečios teisinės pareigos priklauso nuo vandens naudojimo pobūdžio ir taikomų teisės aktų. Tačiau naujieji rodikliai suteikia papildomą pagrindą vertinti cheminę vandens kokybę, ypač jeigu vandens šaltinis yra netoli galimų taršos objektų.

Svarbu tai, kad įprastas geriamojo vandens tyrimų paketas nebūtinai apima PFAS. Bendrieji cheminiai ir mikrobiologiniai rodikliai gali atitikti reikalavimus, nors PFAS koncentracija apskritai nebuvo nustatinėjama. Tokiam tyrimui reikalinga specializuota laboratorinė metodika. Lietuvoje laboratorijų galimybės plečiamos: bendrovė „Vandens tyrimai“ paskelbė nuo 2026 m. vasario 1 d. išplėtusi savo akreditavimo sritį ir pradėjusi atlikti PFAS tyrimus geriamajame vandenyje.

Buitiniai vandens filtrai gali sumažinti PFAS koncentraciją, tačiau vandens virinimas šios problemos neišsprendžia

Gyventojams, nerimaujantiems dėl galimos PFAS taršos, svarbu atskirti skirtingus vandens valymo būdus. Įprasti mechaniniai filtrai, skirti nuosėdoms ar rūdims šalinti, nėra sukurti PFAS junginiams pašalinti. Taip pat nėra pagrindo manyti, kad vien vandens minkštinimo sistema užtikrina šių medžiagų pašalinimą.

Tyrimai rodo, kad PFAS koncentraciją gali mažinti tam tikri aktyvintosios anglies filtrai, atvirkštinio osmoso sistemos ir jonų mainų technologijos. Tačiau jų efektyvumas priklauso nuo konkrečių cheminių junginių, vandens sudėties, filtro konstrukcijos ir priežiūros. Todėl vien užrašas, kad vandens filtras pagamintas naudojant aktyvintąją anglį, dar negarantuoja, kad jis tinkamas visoms PFAS medžiagoms šalinti.

Vandens virinimas nėra patikimas PFAS pašalinimo būdas. Šios medžiagos nepasišalina iš vandens taip, kaip virinant sunaikinama dalis mikroorganizmų. Verdant mažėja vandens tūris, todėl jame išlikusių cheminių junginių koncentracija gali net padidėti. Jeigu laboratoriniai tyrimai atskleidžia reikšmingą PFAS taršą, būtina rinktis konkrečiai nustatytoms medžiagoms tinkamą vandens valymo technologiją arba kitą saugų geriamojo vandens šaltinį.

Naujausi tyrimai atkreipia dėmesį į TFA – itin patvarią medžiagą, kurios neapima standartinis 20 PFAS sąrašas

2026 m. liepą Europos maisto saugos tarnyba paskelbė naują trifluoracto rūgšties, arba TFA, poveikio vertinimą. Ši medžiaga gali susidaryti skylant tam tikroms fluorintoms cheminėms medžiagoms, įskaitant kai kurių pesticidų veikliąsias medžiagas ir pramonėje naudojamus junginius. TFA išsiskiria dideliu patvarumu ir judrumu aplinkoje, todėl gali patekti į dirvožemį, paviršinį bei požeminį vandenį.

Atnaujinusi vertinimą, Europos maisto saugos tarnyba sumažino TFA leistiną paros suvartojimą iki 0,014 miligramo kilogramui kūno masės per dieną. Ankstesnė vertė buvo 0,05 miligramo. Šis pakeitimas susijęs su naujais toksikologiniais duomenimis ir rodo, kad atskirų PFAS grupės medžiagų rizikos vertinimas tebėra plėtojamas.

TFA nėra įtraukta į standartinį 20 medžiagų, naudojamų apskaičiuojant direktyvoje nustatytą PFAS sumos rodiklį, sąrašą. Tai svarbus laboratorinių tyrimų apribojimas: vandens mėginio atitiktis 20 PFAS rodikliui savaime nieko nepasako apie TFA koncentraciją. Platesnė PFAS stebėsena ir atskiros papildomų medžiagų tyrimų programos dėl šios priežasties išlieka reikšmingos net ir pradėjus taikyti naująją Europos Sąjungos geriamojo vandens kontrolės sistemą.