Būk tvarus – kam tau rūbai: gatvėj nuogoms krūtims – „NE“, ant podiumo – nors ir plikas

Tvari mada – ne nešiojama ir naudinga, tačiau panaši į chaotišką sumuštinį

Vilniečius jau penktąjį kartą džiugino tvarios mados šventė^[1]. Visgi, kai kuriems iškilo klausimų: kodėl, pavyzdžiui, feisbuke vaizdai su nuogomis krūtimis yra blokuojami, o ant podiumo – galima išvysti beveik bet ką? Nežinia, ar tai lygybės klausimas, tačiau neretas įnyksta aptarinėti dvigubų standartų temą ir iš to išeinančias nelygiavertes taisykles.

„Vaizdas džiugino mūsų akis“, – tarpusavy kalbasi vilniečiai. Na, juk tikrai, nuogas kūnas turi būti gražus ir priimtas, antraip miegotume su bulvių maišais ir negalėtume į save žiūrėti.

Praeitą penktadienį vykęs tvarios mados renginys abejingų nepaliko, nustebinęs vietos žmones bei miesto svečius ne tik kolekcijų gausa, bet ir netikėtų įvaizdžių spektru. Susirinkęs didelis būrys festivalio dalyvių tikino, esą unikalios tvarumo žinutės ir neįprasto stiliaus interpretacijos per gyvenimą lydi daugelį žmonių, tačiau problema ta, kad nėra kur pasireikšti. Visgi, tai ne visai tiesa, kadangi pamažu atsiranda specifinių iniciatyvų – net ir vadinamoj Marijos žemėj Lietuvoj.

Pavyzdžiui, šalyje vis dažniau organizuojami tam tikri – seksualinės raiškos – renginiai, raginantys vaduotis iš kompleksų ir nenudelbti į šoną akių, regint kito sėdmenis ar apčiuopiant jojo sėklides.

Ir mes prieiname prie išvados, jog tvari mada – it akstinas, raginantis veikti. Ji taip pat gali būti ta, kuri pelno daug aplodismentų – retsykiais už perdažytą kartoninę dėžę, nejučia patapusią suknele, ar atnaujintą bohemišką močiutės suknelę, pakabintą ant modelio ausų. Ten, kur fantazija neribota, galima gėrėtis laisva valia ir autentiška kūryba. Tačiau ar tikrai čia viskas taip faina?

Podiumu tradiciškai tapusių Vilniaus Rotušės laiptų šįsyk žengė Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ispanijos bei Italijos jaunųjų mados dizainerių modeliai. Mados šventę savo ruožtu pradėjo estė Katariina Seepter, pristačiusi kolekciją „AIA“. Kūrėja tikina, esą kolekcijos gimsta ten, kur glūdi galybė paslapčių – pasąmonėje. Taigi, K. Seepter atradimai gimė pasitelkiant siuvinėjimą tamsoje ir hipnoterapiją, stengiantis susidoroti su perfekcionizmu^[2]. 

Vėlgi, unikalūs siluetai – dar ne viskas. Tiems, kurie jaučiasi varžomi griežtų taisyklių ir įsisenėjusių normų, negalėdami gatvėje pasirodyti su suknele, pilnai apnuoginčia krūtinę, norėtųsi šį bei tą suvokti; o, radus atsakymą, pritaikyti jį savo gyvenime: tarkim, kodėl asmenine fantazija grįsti stiliaus pėdsakai negali pasitarnauti kasdienybėje? Kitaip sakant, kas atsakys, kodėl – nei tau, nei man – negalima nuogiems prasieiti pagrindine miesto gatve?

Dizaineriai džiaugiasi panaudodami tekstilės likučius – kartais vos dengiančius paslėpsnius

Tvarumas, kaip teigiama, apima nulinės atliekų technologijas ir 100 proc. organinių medžiagų, tokių kaip linas ir šilko organza, naudojimą. Apgalvotą kūrybą ir vartojimą skatina ir kai kurie mados atstovai, skirti skaitmeninių technologijų žinovams, tokie kaip, pavyzdžiui, ABOUT YOU, menantys ekologiškas bei perdirbtas medžiagas, neva gerinant gamybos procesus. 

Vis dėlto, minėtas renginys – vienas iš utopijos apraiškų, kviečiant pažvelgti į mados pasaulį nauju kampu. Tvarumas kolekcijoje šiuo atveju buvo atskleidžiamas ne tik per skirtingų medžiagų bei audinių kūrimo technikas, tačiau ir nuogybių „integravimą“. Dizaineriai džiaugiasi savo kūryba, galėdami sumažinti neigiamą poveikį aplinkai, o dar labiau džiūgauja – jog gali panaudoti visus turimus tekstilės likučius – kartais, vos dengiančius paslėpsnius.

Tvarios mados šventė – puiki platforma atsisakyti bet kokių socialinių susitarimų. Visgi, drąsesnieji pamąsto, kas gi nutiktų, jei fantazija nekoreliuotų su statusu, kreivu aplinkinių žvilgsniu ir kasdienėmis atsakomybėmis; jei ši „integracija“ išryškintų eilinio traktoristo kūną – platesniu – javų laukų ar gatvės turgaus mastu.

Tvariausia šiais laikais – negimdyti ir nedėvėti drabužių

Galima pasvarstyti, kad tvari mada neturėtų egzistuoti tokiu formatu, koks yra dabar. 

Taip, tvari mada – tai drabužių kūrimas iš antrinių žaliavų^[3]. Tačiau drabužis, kurio niekas nedėvės diena iš dienos, galimai niekada nebus tvarios mados objektas. Stebint modelį, pasidabinusį švarko atlapu ant galvos, dvejojama, koks turėtų būti šio drabužio praktinis panaudojimas (kaip ir apšiurusių kelnių, menančių iš atskirų lopinėlių rankomis sudaigstytus pledus). Tiesiog pernelyg drąsiai žongliruojame specifinėmis frazėmis, idant „suadyti“ tvarumo problemą.

Žinoma, egzistuoja toks dalykas kaip meno kūrinys, kuris galbūt nebūtinai turi būtų dėvimas kasdieniame gyvenime. Be to, dalis tvarių audinių, priešingai – turi savybę greičiau suirti. Tačiau šiame naratyve pastebima dar viena skambi vakarietiška gaidelė. 

Dar prieš kelerius metus buvo diskutuota apie tyrimus, rodančius, jog vaikų turėjimas ir planetos gyventojų skaičiaus didinimas esą kenkia aplinkai^[4]. Taigi, kaip vakarai atėjo į Lietuvą – su raginimu turėti mažiau atžalų ir kuo mažiau drabužių – taip ir „Elles“ renginiai įžengė į Vilnių, džiugindami 12 kg sveriančiu paltu, o vėliau – nuogu merginos speneliu; taigi, kas iš karto po šio reginio į striptizo klubą, o kas – ant Vilniaus Rotušės laiptų aptarti naujų tvarios mados idėjų.