Iš pradžių norėčiau paaiškinti terminą „penktoji kolona“. Ją 1936 metų spalį minėjo pažeidęs priesaiką dešiniųjų pažiūrų ispanų generolas Emilio Mola, kuris vadovavo sostinės šturmui. Jo žodžiais, Madridą puls keturios kolonos, o penktoji laukianti pačioje sostinėje. Po pusmečio generolas Mola žuvo aviakatastrofoje, dėl jo konflikto su Franku sakoma, kad į Molą buvo pasikėsinta.
„Penktąją koloną“ tarybinių skaitytojų tarpe išplatino Michailas Kolcovas (tiesa, Lietuvoje jo reportažus skaitė tik Chruščiovo „atšilime“, nes pats Kolcovas Stalino buvo sušaudytas). Čilės poetas Pablas Neruda vieną Ispanijos demokratiją remiančių eilėraščių pavadino „Mola pragare“.
Nesu įsitikinęs, kad mūsų prezidentas ar Seimo pirmininkas skaitė Nobelio laureato eiles ar 1936 metų „The New York Times“. Jie girdėjo tik komunisto M. Kolcovo aprašytą fašistinę „penktąją koloną“. Žmonių išrinktiems „Nemuno aušros“ deputatams tas terminas sunkiai tinka.
Beje, tie Lietuvos pareigūnų epitetai keistai lipo prie vakar (kovo 20-ąją) paskelbto Italijos ir Ispanijos vadovų sprendimo kol kas susilaikyti nuo 40 milijardų eurų karinės paramos Ukrainai plano (Reuters rašo, kad jie linkę laukti, kuo baigsis Trumpo-Putino derybos). Ar po to demaršo nekilo noras pakalbėti apie „penktąją koloną“ su dabartiniu Ispanijos premjeru-socialistu? Ispanui tai – pilietinio karo simbolis.
