Kempinių miestai: kaip Malmė, Roterdamas ir Kopenhaga lietaus vandenį paverčia ištekliumi

Europos miestai vis dažniau susiduria su dviem priešingomis bėdomis: per liūtis vandens būna per daug, o per sausras – per mažai. Dalis ekspertų mano, kad padėti galėtų vadinamųjų kempinių miestų modelis. Šis prieš du dešimtmečius Kinijoje sukurtas miestų planavimo būdas siūlo lietaus vandens nenuleisti į kanalizaciją, o sugerti, sulaikyti ir panaudoti dar kartą. Kaip rašo „Euronews“, Europos Komisija dabar kuria vadinamąją Kempinių priemonę („Sponge Facility“), kuri turėtų padėti tokius gamta grįstus projektus plėsti visame žemyne.

Kempinių miestai lietaus vandenį laiko ištekliumi, o ne atlieka

Modelio esmė – pertvarkyti miesto teritorijas taip, kad jose atsirastų daugiau žalių plotų, vandeniui laidžių dangų ir vandens kaupimo sistemų. Užuot nutekėjęs, lietaus vanduo sugeriamas, sulaikomas ir panaudojamas dar kartą. Tai sumažina apkrovą lietaus nuotekų sistemoms, o sukauptą vandenį galima naudoti sausuoju laikotarpiu.

„Vienas veiksmingiausių būdų miestams prisitaikyti – atsisakyti šimtmetį trukusio miestų projektavimo, kuris kritulius laikė atlieka, o ne vertingu ištekliumi“, – „Euronews“ sakė inžinerijos konsultacijų bendrovės „Arup“ Europos vandens srities vadovas Justinas Abbottas. Žaluma, „Euronews“ duomenimis, karščio metu padeda vėsinti gatves, o sveikas dirvožemis ir šlapžemės kai kuriais atvejais gali apsaugoti ir nuo gaisrų.

Idėją Kinijoje išpopuliarino 2012 m. Pekino potvynis

Kempinių miesto modelį XXI a. pradžioje sukūrė kinų kraštovaizdžio architektas Kongjianas Yu. Jis siūlė tvenkiniais, šlapžemėmis ir apsodintais drenažo grioviais sulaikyti kritulius, kol šie nesuplūdo į kanalizaciją ir upes. Sulėtinus nuotėkį per audras mažėja potvynių rizika, o lietaus vanduo gali papildyti požeminio vandens atsargas arba sausrų metu būti naudojamas parkams laistyti.

Didesnio dėmesio jo idėjos sulaukė po to, kai 2012 m. per katastrofišką potvynį Pekine žuvo 79 žmonės. 2014 m. Kinija priėmė nacionalines kempinių miestų kūrimo gaires, o po metų pradėjo bandomąją programą 16 miestų, tarp jų Uhane, Siamene ir Čongčinge. 2016 m. prie jos prisijungė dar 14 miestų, įskaitant Šanchajų ir Šenženą. Iki 2030 m. Kinija siekia, kad kaip kempinių miestai veiktų 80 proc. jos užstatytų miestų teritorijų.

Malmė, Roterdamas ir Kopenhaga panašius sprendimus taiko jau seniai

Europa su panašiais vandens valdymo projektais eksperimentuoja jau dešimtmečius. 1998–2002 m. pietų Švedijos miestas Malmė pertvarkė potvynių dažnai kamuojamą Augustenborgo kvartalą: įrengė šlapžemių, sulaikymo tvenkinių ir šešis kilometrus vandens kanalų. Per dideles audras 2007 ir 2014 m. šis kvartalas, „Euronews“ duomenimis, patyrė gerokai mažiau žalos nei kiti miesto rajonai.

Nyderlandų Roterdame 2013 m. atidaryta Benthemplein vandens aikštė gerą orą primena įprastą erdvę krepšiniui ir poilsiui, tačiau per smarkias liūtis trys jos baseinai laikinai sutalpina iki 1,7 mln. litrų vandens. Projekto autoriai iš architektų biuro „De Urbanisten“ rašo, kad du negilūs baseinai prisipildo vos pradėjus lyti, o gilesnis – tik užsitęsus liūčiai. Visa, kas gali būti užlieta, nudažyta mėlynais atspalviais, o vandenį nešantys latakai pagaminti iš nerūdijančio plieno. Vandens aikštės idėją biuras pirmą kartą pristatė dar 2005 m., o oficialiai aikštė atidaryta 2013 m. gruodžio 4 d.

Metais vėliau Kopenhagoje atidaryta Tåsinge Plads aikštė surenka vandenį nuo aplinkinių stogų. Tam naudojami požeminiai rezervuarai ir lietaus sodai – negilūs apsodinti plotai, pro kuriuos lietus susigeria į dirvą. Tokius sprendimus Europos Komisija norėtų matyti daugelyje žemyno miestų.

Miestas	Projektas	Kada	Kas įrengta
Malmė (Švedija)	Augustenborgo kvartalas	1998–2002 m.	šlapžemės, sulaikymo tvenkiniai, 6 km vandens kanalų
Roterdamas (Nyderlandai)	Benthemplein vandens aikštė	2013 m.	trys baseinai iki 1,7 mln. litrų vandens
Kopenhaga (Danija)	Tåsinge Plads	2014 m.	požeminiai rezervuarai, lietaus sodai
Kinija	nacionalinė programa	nuo 2015 m.	16 bandomųjų miestų, 2016 m. – dar 14

Šaltiniai: „Euronews“, „De Urbanisten“ per „Landezine“.

ES kuria Kempinių priemonę vandeniui sulaikyti

Europos Komisija 2025 m. paskelbtoje Atsparumo vandens trūkumui strategijoje paragino kurti daugiau kempinių miestų ir atkurti daugiau šlapžemių. Komisijos strategijos įgyvendinimo stebėsenos puslapyje nurodoma, kad Kempinių priemonė turėtų geriau koordinuoti ir išplėsti naujas ir jau vykdomas iniciatyvas, kuriomis siekiama natūraliai sulaikyti daugiau vandens sausumoje. Priemonės įgyvendinimas numatytas 2026–2027 m., jos statusas – „vykdoma“.

Tikimasi, kad priemonė padidins pasitikėjimą vadinamosiomis kempinių priemonėmis ir paskatins jas plačiau taikyti Europoje, dokumentuojant gerąją patirtį ir jos naudą visuomenei. Strategijoje iš viso numatyta daugiau nei 50 konkrečių veiksmų. Tarp jų – siekis iki 2030 m. bent 10 proc. padidinti vandens naudojimo efektyvumą. Komisija taip pat pažymi, kad šiuo metu ES pakartotinai panaudojama tik 2,4 proc. nuotekų.

Istoriniuose centruose tinka ir mažesni sprendimai

Pertvarka nebus lengva. Saugomi pastatai, ankštos gatvės ir po žeme nutiesti inžineriniai tinklai apsunkina istorinių miestų centrų pertvarką. Vis dėlto J. Abbotto teigimu, tai nėra priežastis nieko nedaryti. „Šie iššūkiai turėtų skatinti tiksliau parinkti vietas, o ne neveiklumą“, – sakė jis. Ekspertas siūlo ir mažesnius sprendimus: išardyti kiemų trinkeles, sodinti daugiau medžių ir įrengti iš dalies ar visiškai augalais apaugusius žaliuosius stogus.

Ekstremalių liūčių pasekmes neseniai patyrė ir Turkija: 77.lt rašė, kaip smarkiausios per 80 metų liūtys sukėlė potvynius prie Stambulo.

Per ekstremalias liūtis kempinių neužtenka

Net žaliausias miestas gali sugerti tik tam tikrą kiekį lietaus. Per ekstremalias audras dirvožemis prisotinamas, kaupimo sistemos prisipildo, ir vandens perteklius nebeturi kur dėtis. Katastrofiški 2024 m. potvyniai, kaip rašo „Euronews“, parodė, kokios tragiškos gali būti pasekmės, kai ekstremalūs krituliai įveikia miesto apsaugą.

„Kempinių priemonės yra veiksmingos, tačiau vienos negali išspręsti visų problemų“, – aiškino J. Abbottas. Pasak jo, miestams vis tiek reikia įprastų drenažo sistemų, didesnių rezervuarų ir specialių kelių, kuriais potvynio vanduo galėtų nutekėti, kai lietaus sodai ir šlapžemės prisipildo. Ekspertas pabrėžia, kad tai ne vien inžinerijos klausimas: atsakomybę už kritulių valdymą dalijasi miestų valdžia, vandens tiekėjai, vystytojai ir žemės savininkai, o vieno jų sprendimai gali paveikti ištisus rajonus. „Planuodami ir projektuodami miestus turime vandenį statyti į pirmą vietą“, – sakė jis.