Į kitą Europos vietą – dviračiu arba pėsčiomis: ką rinktis?

Europos turizmas pamažu praranda savo žavesį

Kiekvienas iš mūsų trokštame autentiškumo, jog nugyventi gyvenimą prasmingai. Tiesa, įstabių kraštų pasaulyje apstu, tačiau Europos didmiesčiai nemažai daliai jau ganėtinai pabodę. Priešingai, atsiranda vis daugiau entuziastų, besirenkančių vos ne vos pravažiuojamus kelius, milžiniškų kalnų papėdes ar apleistus kaimus, talpinančius savyje begalę tautiškumo ir įstabių tradicijų. Kitaip tariant, graibstomos tos teritorijos, į kurias nuvykus vietiniai gyventojai žiūri į tave it į ateivį, stebėdamiesi, ar nesi pasiklydęs.

Europos turizmas iš tikrųjų pamažu praranda savo žavesį^[1]. 

Paimkime, pavyzdžiui, Veneciją – miestą, kuris „plaukia“. Kadaise ramią ir neįtikėtinai romantišką vietovę staiga užplūdo triukšmingi, telefonais besišvaistantys turistai, besiblaškantys po Le Mercerie. Daugelis vietinių tikina: Venecija yra pati unikaliausia vieta pasaulyje, bet ji dar gražesnė, kai aplink niekas nevaikšto. Nuo tada, kai po pandemijos prasidėjo kelionių karštinės laikas, kurį dar labiau paskatino itin pigių oro linijų bendrovių populiarumas, niekuomet nebėra tuščia. Tas pats, beje, pasakytina ir apie daugumą šių dienų didžiųjų Europos miestų.

Tarkime, Barselonos paplūdimiai yra perpildyti nuo „pečių iki pečių“; Briuselyje belgiškos bulvytės su kukliu majonezo šlakeliu kainuoja apie 7,50 euro – nepaisant to, eilėje tenka laukti maždaug 20 minučių; Dubline, „Temple“ bare, pintos „Guinness“ kaina, atvirai kalbant, ribojasi su lupikavimu; tuo tarpu Vatikanas – tai viena nesibaigianti eilė nuo įėjimo iki Siksto koplyčios. Sąrašą galima tęsti ir tęsti. Vis dėlto, jeigu išdrįsite sustoti pasigrožėti Lisabonos Alfamos rajono grindinio alėjomis, net ir čia iš už kampo nejučia išnirs prekybininkų simfonijos garsai, kurių meniu vainikuos vanduo, šaltas alus, hašišas arba, kaip jau darosi įprasta, kokainas.

Laimei, yra geresnis būdas patirti nepamirštamą gyvenimo nuotykį – tereikia neklausyti ant sofos sėdinčių ir pro langą stebeilijančių kaimynų, ir surizikuoti. 

Daryti tai, apie ką kiti nė nesvajotų – misija įmanoma

Entuziastai sako, neva beveik nepriklausomai nuo amžiaus ir fizinio pasirengimo lygio, didžiąją Europos dalį galite veik patogiai pereiti pėsčiomis arba dviračiu. Klausite: „O kam?“ Tokiu būdu ne tik sutaupysite nemažai pinigų ir patirsite autentiškos kultūros įspūdį, kurio nesugadins minios žmonių, suvenyrų parduotuvės bei bauginantis turistinis anšlagas, bet ir atrasite slapčiausius Žemės kampelius, tausosite aplinką ir, žinoma, savo sveikatą.

Pavyzdžiui, draugų kompanija (istorija tikra – ne iš piršto laužta) visai neseniai dviračiu keliavo iš Londono į Briuselį – iš viso trys šalys su sustojimu Prancūzijoje per tris dienas. Šiam nuotykiui nereikėjo jokio pasiruošimo, o daugumą reikiamos įrangos pigiai įsigijo iš „Amazon“. Taip, jus retsykiais it iš kibiro apipils lietus, o vėjas šiuo metų laiku būna labai žvarbus. Bet pamatysite Europą nuoširdžioje šviesoje. Kiek turistų gali pasigirti tokia patirtimi?

Nuotykių eigoje pastarieji taip pat sutiko šešiasdešimtmečių vokiečių porą, važiuojančią panašiu maršrutu dviračiu, tačiau lėtesniu tempu; juos aplenkė beveik tuščiame kelyje, jungiančiame žavius Belgijos miestus Briugę ir Gentą^[2]. Nors poros anglų kalba buvo laužyta, keliauninkai priėjo vienpusišką išvadą: jie visi pasinėrė į tai, apie ką jų draugai ir šeima niekada nesvajotų, ir aplinkiniai niekada nesužinos, kaip tai įstabu.

Iš esmės pakeliui nebūta beveik jokios gyvybės – išskyrus retkarčiais pasirodančius ūkininkus; tik ganėsi karvės, arkliai bei kiaulės. Kita vertus, nereikia nė sakyti, kaip reagavo Veurne miesto gyventojai, kai šie purvini, prakaituoti užsuko į jų vietinę arbatinę vaflių bei taip reikalingo kofeino, – tokios patirties skrolindami telefoną neapturėsite, o būtent taip ir kvepia didžioji dalis Belgijos. 

Norint tai patirti – daugybę kilometrų lygių pelkėtų dirbamų žemių, nenugludintų istorijų ir senovinių mūrinių namų – būtina išvykti iš didmiesčio.

Neskubėti daug naudingiau nei lėkti visu greičiu

Keliaudami neturėtumėte jaustis kaip namie. Vis dėlto, gatvėmis vaikščiojančių tautiečių, gurkšnojančių „Starbucks“, rasite daugybę. Rekomendacija aiški: galite skaityti straipsnius apie Briuselį ir tokiu būdu sužinoti apie olandiškai kalbančią Vakarų Flandriją, arba patys ten nuvykti ir pamatyti, pasiklausyti bei paragauti^[3].

Daugumos Europos kelionių su kuprine maršrutų kertinis akmuo yra greitis. Jei atvykstate iš toli, suprantama, jog per turimas atostogų dienas stengsitės pamatyti kuo daugiau žemyno. Visgi jeigu jūsų maršrutas driekiasi nuo Londono iki Paryžiaus, Briuselio ir Amsterdamo, rizikuojate praskristi pro pačias geriausias Anglijos, Prancūzijos, Belgijos bei Nyderlandų vietas.

„Camino de Santiago“ – dar viena kvapą gniaužianti avantiūra

Kad susilieti su gamta ir pačiu savimi, pasauliečiai neretai renkasi populiarųjį „Camino de Santiago“ kelią, įprastai trunkantį maždaug mėnesį, žygiuojant per Portugalijos ir Ispanijos kraštus. Konkrečiau, tai takų tinklas, jungiantis kelis Prancūzijos, Portugalijos ir Ispanijos miestus su Ispanijos Galisijos regiono sostine Santjago de Kompostela. Skirtingai nei Barselonoje, nakvynė savivaldybės piligrimų nakvynės namuose Camino kelyje kainuoja tik apie 5-10 eurų už naktį, ir autentiškumas, kurio trokštate, įsikūręs būtent ten.

Nors nemaža dalis pasaulio žmonių nuvertina keliones dėl savo amžiaus, vertėtų įsidėmėti, jog mes buvome sukurti eiti pėsčiomis. Tuo tarpu daugelis piligrimų yra pensininkai, pasakojantys apie ėjimo naudą sveikatai. 

Fizinio krūvio įtraukimas į kasdienį atostogų sūkurį prilygsta dviejų tipų – aktyvioms bei pažintinėms – pramogoms, ne veltui šiais laikais nominuotoms vienomis populiariausių. Taigi, jei jaučiate mėšlo kvapą (o ne depiliacinio kremo aromatą sausakimšame paplūdimyje), esate tinkamoje vietoje.