Pasakos vaikus moko gamtos ir visatos dėsnių – per metaforas, stebuklus ir būtiną atpildą
Ką pasėsi, tą ir pjausi. Ir tiesiogiai (į dirvą), ir metaforiškai (veiksmais, žodžiais, intencijomis). Jei mažieji tai mato tėvų gyvenime, jie mokosi to, kas tikra. O jei ne? Išmoksta meluoti, gudrauti, „suktis“, „gyventi“.
Vaikystėje girdėjau, kaip mano mamai viena pažįstama tarė:
– Tu nemoki gyventi – gi galėjai padaryti, ko prašo…
– Aš nemoku meluoti! – ramiai, tačiau tvirtai atkirto mama.
Ji buvo Mokytoja. Viena iš tų nedaugelio, kurios neimdavo kyšių ir nepardavinėjo pažymių. Nemokėjusi „gyventi“ ir man to neperdavė. Tačiau išmokė GYVENTI, analizuoti, stebėti, tikrinti. Turbūt geresnių įgūdžių kraitės negalėjau gauti…
Šių dienų suaugusiems pasakas seka pridengdami TIESĄ
Melas ar pusiau tiesa – šios realybės atributai. Vaikai mokyklose girdi švenčių pavadinimus ir istorijas, kurios tėra gudriai į gražų popierėlį suvyniota iliuzija.
Tikrovė ne tas pats, kas realybė… Dvasios didvyriai trinami iš vadovėlių, o prisitaikėliai garbinami ir aukštinami…
(Ne)priklausomybė yra pati tikriausia priklausomybė. Ko ir nuo ko? Vadovėliuose to nerašo. Ten sudėta tiesa, kuri nebūtinai yra TIESA…
Savo vaikus mokau abejoti ir kelti klausimus. Tai padeda nepaklysti primetamų ir keičiamų vertybių pasaulyje. Širdis jaučia tiesą ir atpažįsta melą. Net ir pačiuose gražiausiuose įpakavimuose. O dar – primenu, kad galima persigalvoti ir keisti nuomonę. Tai daug geriau, nei apsimesti, kad tiki, kai jau seniai netiki…
Tikrai nepriklausomi galime būti tik patys savyje – kai esame laisvi rinktis ir prisiimame atsakomybę
Neseku pasakų apie tai, ko nėra. Tikrai nepriklausomi galime būti tik patys savyje – kai esame laisvi rinktis ir prisiimame atsakomybę. Juk laisvė be ribų veda į degradaciją…
Valstybė nepriklausoma, kai jos vadovai PATYS sprendžia savo žmonėms svarbius klausimus ir neieško, nuo ko nusirašyti, kieno vėliavą pabučiuoti, kam nusilenkti, ką parduoti, už ką nubausti, kaip suvaržyti…
Mano LAISVĖ vaikšto miško takais, šypsosi pirmųjų žiedų akimis, glosto saulės spindulių rankomis, šnara linguojančiomis pušų viršūnėmis, laimina pasaulį paukščių giesmėmis ir supančia gausa… Ji nelaukia gelbėtojų – pati renkasi ir pati renka: tiek savo poelgių pasekmes, tiek ne savo paliktas šiukšles. Ji neskirsto į savą ir svetimą…
O kalendoriai ir jų šventės tik primena apie ŠVIESĄ, kuri yra kiekviename ŽMOGUJE ir nepriklauso (iš tiesų nepriklauso!) nuo išorės apšvietimo. Linkiu tai prisiminti – kiekvienam ir sau pačiai.
Tebūnie ŠVIESA mūsų visų pasaulyje!
