Daugiau nei dešimtmetį masiškai nykusios jūrų žvaigždės: mokslininkai priartėjo prie pagrindinės priežasties

Šiaurės Amerikos Ramiojo vandenyno pakrantėje jūrų žvaigždes niokojanti liga paveikė daugiau kaip 20 rūšių

Jau daugiau nei dešimtmetį nuo Meksikos iki Aliaskos pakrančių mokslininkai stebi neįprastą jūrų žvaigždžių nykimą. Sergantiems gyvūnams atsiranda pažeidimų, ima deformuotis kūnas, atsiskiria galūnės, o vėlyvoje ligos stadijoje audiniai tiesiog suyra.

Šis reiškinys vadinamas jūrų žvaigždžių nykimo liga – „Sea Star Wasting Disease“ (SSWD). Didžiulis ligos protrūkis, prasidėjęs 2013 metais, paveikė daugiau kaip 20 jūrų žvaigždžių rūšių ir laikomas vienu didžiausių žinomų jūrų gyvūnų ligų protrūkių.

2025 metais žurnale „Nature Ecology & Evolution“ paskelbto tyrimo autoriai pateikė eksperimentinių duomenų, siejančių ligą su bakterijos „Vibrio pectenicida“ FHCF-3 paderme. Šis atradimas tapo svarbiausiu posūkiu per ilgus metus trukusias sukėlėjo paieškas.

Sergančių jūrų žvaigždžių kūnai deformuojasi, jos netenka galūnių, o audiniai pradeda irti

Liga pirmiausia gali pasireikšti pakitusiu jūrų žvaigždės elgesiu ir kūno forma. Stebimi susisukę spinduliai, odos pažeidimai, sumažėjęs audinių standumas ir kiti požymiai.

Ligai progresuojant, gali prasidėti vadinamoji autotomija – gyvūnas netenka atskirų galūnių. Sunkiai sergančių jūrų žvaigždžių audiniai ima sparčiai irti.

Kai kuriais eksperimentiniais atvejais nuo užsikrėtimo iki sunkaus ligos išsivystymo praeidavo maždaug dvi savaitės. Dėl tokio neįprasto vaizdo ši liga ilgą laiką sulaukė didelio visuomenės ir mokslininkų dėmesio.

Tyrėjai sergančiose jūrų žvaigždėse aptiko didelius „Vibrio pectenicida“ bakterijų kiekius

Ieškodama ligos priežasties, tarptautinė mokslininkų grupė tyrė sergančių ir sveikų jūrų žvaigždžių mėginius. Vienas ryškiausių skirtumų buvo „Vibrio“ genties bakterijų gausa sergančiuose gyvūnuose.

Išsamiau išanalizavus genetinę medžiagą, dėmesys nukrypo į „Vibrio pectenicida“ FHCF-3 padermę. Tyrėjai ją išskyrė iš sergančių jūrų žvaigždžių kūno ertmės skysčio.

Bakterijos požymių taip pat rasta anksčiau nuo ligos nukentėjusiuose gyvūnuose, tarp jų – Aliaskoje 2016 metais ir Britų Kolumbijoje 2023 metais paimtuose mėginiuose.

Eksperimentuose sveikos jūrų žvaigždės susirgo po kontakto su ligos sukėlėju

Vien bakterijos radimo sergančiame gyvūne nepakanka įrodyti, kad būtent ji sukelia ligą. Todėl mokslininkai atliko kontroliuojamus eksperimentus.

Sveikos jūrų žvaigždės buvo veikiamos medžiaga iš sergančių individų, o atskiruose bandymuose – išauginta „Vibrio pectenicida“ FHCF-3 bakterijų kultūra. Eksperimentiniams gyvūnams išsivystė SSWD būdingi simptomai ir dalis jų nugaišo.

Vėliau tyrėjai bakteriją pakartotinai išskyrė iš susirgusių jūrų žvaigždžių. Tyrimo autoriai padarė išvadą, kad jų rezultatai atitinka klasikinius infekcinio sukėlėjo nustatymo principus ir „Vibrio pectenicida“ FHCF-3 yra SSWD sukėlėjas bent jau tirtose saulėgrąžinėse jūrų žvaigždėse.

Mokslinė diskusija dėl galutinio ligos mechanizmo dar nesibaigė

2026 metais „Nature Ecology & Evolution“ paskelbta mokslinė diskusija parodė, kad ne visi tyrėjai mano, jog ligos istorija jau visiškai užbaigta.

Grupė veterinarinės patologijos specialistų atkreipė dėmesį į tai, kad stipresniam priežastinio ryšio įrodymui reikėtų išsamesnio sergančių audinių mikroskopinio tyrimo ir aiškesnio bakterijos ryšio su konkrečiais audinių pažeidimais.

Pirminio tyrimo autoriai į šią kritiką atsakė, kad atliktų eksperimentų visuma, bakterijos išskyrimas ir pakartotinis ligos sukėlimas suteikia tvirtų įrodymų apie jos vaidmenį. Todėl šiuo metu „Vibrio pectenicida“ laikoma stipriausiai pagrįstu SSWD sukėlėju, nors tikslūs ligos vystymosi mechanizmai ir aplinkos veiksnių įtaka toliau tiriami.

Jūrų žvaigždžių nykimas pakeitė visą Ramiojo vandenyno pakrantės ekosistemą

Jūrų žvaigždžių nykimas nėra vien vienos gyvūnų grupės problema. Kai kurios rūšys užima itin svarbią vietą jūrų ekosistemoje ir reguliuoja kitų gyvūnų populiacijas.

Ypač smarkiai nukentėjo saulėgrąžinė jūrų žvaigždė „Pycnopodia helianthoides“. Ji minta jūrų ežiais, kurie savo ruožtu ėda dumblius.

Sumažėjus šių jūrų žvaigždžių skaičiui, kai kuriose teritorijose labai išaugo jūrų ežių populiacijos. Dėl intensyvaus jų maitinimosi dalis vešlių rudadumblių miškų virto vadinamosiomis ežių dykromis – plotais, kuriuose lieka labai mažai didžiųjų dumblių.

Saulėgrąžinių jūrų žvaigždžių populiacija kai kuriose vietose praktiškai žlugo

Saulėgrąžinė jūrų žvaigždė yra viena didžiausių jūrų žvaigždžių pasaulyje ir svarbus Ramiojo vandenyno pakrantės plėšrūnas. SSWD protrūkis jos populiaciją paveikė itin smarkiai.

NOAA nurodo, kad ligos banga sutapo su 2013–2016 metais Ramiajame vandenyne vyravusia neįprastai šilto vandens anomalija, dažnai vadinama „The Blob“. Šiuo laikotarpiu liga nusiaubė daugelio jūrų žvaigždžių rūšių populiacijas nuo Aleutų salų iki Kalifornijos Žemutinio pusiasalio.

Vis dėlto 2026 metais atsirado ir atsargaus optimizmo ženklų. Kalifornijos pakrantėje mokslininkai dokumentavo anksčiau nežinotą saulėgrąžinių jūrų žvaigždžių grupę, o kitose vietose tęsiamos jų veisimo nelaisvėje programos.

Mokslininkai jau kuria naujus būdus stebėti, ar jūrų žvaigždžių populiacijos atsigauna

2026 metais NOAA mokslininkai pristatė aplinkos DNR metodą, skirtą saulėgrąžinėms jūrų žvaigždėms aptikti. Užuot narams tiesiogiai ieškojus gyvūno, galima tirti vandenyje likusius jo genetinės medžiagos pėdsakus.

Toks metodas leidžia greičiau nustatyti, kuriose teritorijose rūšis dar gyvena arba pradeda atsikurti. Tai ypač naudinga stebint retas ir labai sumažėjusias populiacijas.

Nustačius tikėtiną ligos sukėlėją, mokslininkams taip pat atsiranda galimybė tirti, kodėl vienos jūrų žvaigždės infekcijai atsparesnės už kitas ir kokią įtaką ligos eigai daro vandens temperatūra, gyvūno amžius bei imuninė sistema.

Naujausias tyrimas rodo, kad jaunos ir suaugusios jūrų žvaigždės į ligą gali reaguoti skirtingai

2026 metų rugsėjį paskelbtame tyrime mokslininkai palygino jaunų ir suaugusių saulėgrąžinių jūrų žvaigždžių reakciją į medžiagą iš SSWD sergančių individų.

Tyrėjai analizavo genų aktyvumo pokyčius ir imuninės sistemos reakcijas. Ankstesni stebėjimai gamtoje rodė, kad suaugę individai per ligos protrūkius gali žūti dažniau nei jauni.

Tokie tyrimai gali padėti suprasti, kodėl vieni individai išgyvena, o kiti suserga, ir ateityje pasirinkti tinkamesnes rūšies atkūrimo bei veisimo programas.