2 netikėti aukšto intelekto požymiai: Schopenhaueris juos siejo su vienatve ir jautrumu triukšmui

Itin protingus žmones galima atpažinti ne tik iš žinių ar iškalbos

Kai galvojame apie labai protingą žmogų, dažniausiai įsivaizduojame platų žodyną, greitą mąstymą, gerą atmintį ar gebėjimą spręsti sudėtingas problemas. Tačiau vokiečių filosofas Arthuras Schopenhaueris į inteligenciją žvelgė kiek kitaip.

Jis manė, kad dideli intelektiniai gebėjimai gali turėti ir mažiau akivaizdžių palydovų. Tarp jų – stipresnis poreikis būti vienam ir ypatingas jautrumas triukšmui. Šias Schopenhauerio mintis iš naujo išpopuliarino filosofijos komentatorius Julianas de Medeirosas, o vėliau jas aptarė ir keli populiariosios psichologijos leidiniai.

Vis dėlto svarbu iš karto atskirti du dalykus: tai yra Schopenhauerio filosofinės įžvalgos, o ne šiuolaikinis intelekto diagnostikos testas. Dabartiniai tyrimai kai kurias jo pastabas leidžia vertinti įdomiau, tačiau nepatvirtina paprastos taisyklės, kad triukšmo nemėgstantis ar vienatvę mėgstantis žmogus automatiškai yra itin protingas.

Schopenhaueris manė, kad protingam žmogui vienatvė nėra tuštuma

Viena iš Schopenhauerio minčių buvo ta, kad intelektualiai turtingam žmogui nebūtina nuolat ieškoti išorinių dirgiklių ar kitų žmonių kompanijos. Jo paties mintys, interesai ir vidinis gyvenimas gali suteikti pakankamai veiklos.

Tai nereiškia, kad protingas žmogus būtinai turi būti atsiskyrėlis ar nemėgti žmonių. Esmė veikiau ta, kad buvimas vienumoje jam nėra nemaloni būsena, kurią būtina kuo greičiau užpildyti pokalbiais, pramogomis ar socialiniu dėmesiu.

Vienatvė tokiu atveju gali tapti erdve skaitymui, kūrybai, analizei ar tiesiog nepertraukiamam mąstymui. Pats Schopenhaueris labai vertino galimybę būti netrukdomam ir manė, kad intensyvus intelektinis darbas reikalauja koncentracijos.

Tačiau šiuolaikinė psichologija vienatvės pomėgio nelaiko patikimu aukšto intelekto rodikliu. Asmens socialumą lemia daugybė veiksnių – temperamentas, kultūrinė aplinka, ankstesnės patirtys ir asmenybės bruožai.

Antrasis požymis – neįprastai stiprus jautrumas triukšmui

Triukšmas Schopenhaueriui buvo ypač svarbi tema. Jis net parašė atskirą esė „Apie triukšmą“, kurioje tvirtino, kad nereikalingi garsai ardo koncentraciją ir ypač trikdo žmones, kuriems reikia ilgai išlaikyti dėmesį ties viena mintimi.

Jo argumentas buvo paprastas: kuo daugiau žmogaus protas sutelkia jėgų į vieną problemą, tuo labiau išorinis trikdis gali suardyti visą mąstymo procesą.

Schopenhaueris šią mintį formulavo labai kategoriškai ir savo laikmečiui būdingu stiliumi. Šiandien jo teiginys, kad nejautrumas triukšmui rodytų menkesnį intelektą, neturėtų būti laikomas moksliškai pagrįsta išvada.

Vis dėlto šiuolaikiniai tyrimai atrado įdomią sąsają tarp sensorinio filtravimo ir kai kurių kūrybiškumo formų.

Northwestern universiteto tyrimas parodė ryšį tarp kūrybiškumo ir silpnesnio nereikšmingų garsų filtravimo

2015 m. žurnale „Neuropsychologia“ paskelbtame Northwestern universiteto tyrime dalyvavo 84 žmonės. Mokslininkai tyrė vadinamąjį sensorinį filtravimą – smegenų gebėjimą automatiškai nuslopinti nereikšmingą informaciją.

Paaiškėjo, kad žmonių realaus gyvenimo kūrybiniai pasiekimai buvo siejami su vadinamuoju „pralaidesniu“ sensoriniu filtru. Paprastai tariant, jų smegenys į sąmoningą dėmesį praleisdavo daugiau aplinkos dirgiklių, kuriuos kiti žmonės galėjo lengviau ignoruoti.

Tai gali turėti dvi puses. Didesnis jautrumas aplinkos informacijai gali trukdyti susikaupti, tačiau kartu suteikti daugiau skirtingų idėjų ir asociacijų, iš kurių gali gimti kūrybiniai sprendimai.

Tyrėjai vis dėlto kalbėjo apie kūrybiškumą, o ne bendrą intelektą. Todėl šis eksperimentas nėra įrodymas, kad žmogus, kurį erzina kaimyno grąžtas ar garsiai kramtantis kolega, būtinai turi aukštą IQ.

Kūrybiškumas ir intelektas nėra tas pats

Čia slypi viena svarbiausių populiarių straipsnių apie Schopenhauerį problemų. Kūrybiškumas dažnai pateikiamas tarsi tiesioginis intelekto sinonimas, tačiau psichologijoje tai skirtingos savybės.

Northwestern tyrime realūs kūrybiniai pasiekimai buvo susiję su mažesniu sensorinės informacijos filtravimu, tačiau kitas kūrybiškumo matas – divergentinis mąstymas – parodė priešingą tendenciją. Geriau tokius testus atliekantys žmonės kaip tik efektyviau filtravo nereikšmingus dirgiklius.

Tai reiškia, kad net kūrybiškumo viduje ryšiai nėra paprasti. Skirtingoms užduotims gali būti naudingi skirtingi dėmesio mechanizmai.

Todėl Schopenhauerio mintis galima vertinti kaip įdomią XIX amžiaus intuiciją apie koncentraciją ir kūrybinį darbą, tačiau ne kaip patikimą „dviejų požymių testą“ žmogaus intelektui nustatyti.

Kodėl protingi ar kūrybingi žmonės gali labiau vertinti tylą

Vienas galimas paaiškinimas susijęs su dėmesio kaina. Sudėtingai mąstant, rašant, kuriant ar sprendžiant problemą smegenys turi išlaikyti informaciją darbinėje atmintyje. Staigus triukšmas gali nutraukti šį procesą ir priversti dalį mąstymo pradėti iš naujo.

Todėl žmogus, daug laiko praleidžiantis susitelkęs į intelektines užduotis, gali tiesiog labiau pastebėti aplinkos trikdžius.

Istorijoje tokių pavyzdžių netrūksta. Marcelis Proustas savo darbo kambarį buvo išklojęs kamščiu, kad sumažintų triukšmą, o Franzas Kafka yra rašęs apie jam būtiną itin gilią vienatvę kūrybai. Charlesas Darwinas ir Immanuelis Kantas taip pat skundėsi triukšmo poveikiu darbui.

Tačiau ir čia kalbama apie atskirų kūrėjų patirtį, o ne taisyklę, galiojančią visiems aukšto intelekto žmonėms.

Jei mėgstate būti vieni ir negalite pakęsti triukšmo, tai dar nėra „genialumo testas“

Internete tokios temos lengvai pavirsta patraukliomis formulėmis: jei erzina triukšmas ir mėgstate vienatvę – esate genijus. Mokslinis vaizdas yra gerokai sudėtingesnis.

Jautrumas garsams gali būti susijęs su temperamentinėmis savybėmis, sensoriniu jautrumu, stresu, nuovargiu ar kitais veiksniais. Poreikis būti vienam gali būti susijęs su introversija, darbo pobūdžiu ar paprasčiausiu poilsio poreikiu.

Schopenhauerio pastebėjimai įdomūs kitu aspektu: jie primena, kad intelektiniam darbui svarbi ne tik tai, ką žmogus žino, bet ir kokiomis sąlygomis jis sugeba geriausiai mąstyti.

Galbūt pats naudingiausias klausimas nėra „ar šie du požymiai reiškia, kad esu labai protingas?“, o paprastesnis – kokioje aplinkoje mano protas veikia geriausiai.