Aplodismentų sulaukė emocionalus prezidento G. Nausėdos atsisveikinimas su Rusija
Istorinė akimirka – Lietuvai savaitgalį atsijungus nuo posovietinio BRELL tinklo, Jo Ekscelencija, besimėgavęs Europos Komisijos pirmininkės Ursulos Von der Leyen draugija, kalbėdamas telefonu, iškilmingai atsisveikino su Rusija ir Leninu.
„Viso gero, Rusija! Sudie, Leninai!“ – skambiai itin svarbų momentą vainikavo prezidentas G. Nausėda ir sulaukė aplodismentų iš U. Von der Leyen ir kitų Baltijos šalių bičiulių.
Tokį svarbų žingsnį Baltijos valstybės žengė šeštadienį (vasario 8 d.), kai oficialiai atsijungė nuo posovietinės elektros tinklų sistemos. Atsijungusios nuo BRELL Baltijos valstybių elektros perdavimo sistemos pradėjo bendrą izoliuoto darbo bandymą[1].
„Pasiekėme visišką energetinę nepriklausomybę. Politinio spaudimo ir šantažo laikotarpis pagaliau baigėsi. Lietuva kartu su Latvija ir Estija prisiima dalį bendros atsakomybės už elektros dažnio kontrolę“, – sekmadienį žurnalistams kalbėjo G. Nausėda[2].
Kiek Lietuvai kainuos energetinė nepriklausomybė?
Tačiau po džiaugsmo ateina rūpestis – kiek visas tas džiaugsmas galiausiai atsieis Lietuvos žmonėms?
Nors sekmadienį, atsijungus nuo BRELL tinklo, elektros kainos biržoje gali trumpam kilti, dėl išaugusio jungčių su Šiaurės šalimis pralaidumo pirmadienį kainos turėtų vėl kristi. Šiuo metu Lietuvoje elektros kaina turėtų siekti apie 129 Eur/MWh, tačiau sekmadienio vakarą gali kilti aukštesnis kainų pikas dėl planuojamo saulės ir vėjo energijos generacijos sumažėjimo bei vakaro vartojimo piko[3].
Nors šis laikinas kainų šoktelėjimas galimas, ilgalaikėje perspektyvoje atsinaujinančių energijos šaltinių ir naujų jungčių su Lenkija plėtra esą padės stabilizuoti rinką ir užtikrinti elektros tiekimą.
Apie tai, kad pokyčiai kainose Lietuvai atsijungus nuo BRELL esą bus minimalūs, o didžiausią įtaką ir toliau darys vietinė gamyba iš vėjo, saulės ir vandens, patikino ir „Enefit“ vadovas Valdemar Fiodorovič. Anot jo, norint apsisaugoti nuo kainų svyravimų, rekomenduojama pereiti prie fiksuotos kainos planų ar įsirengti saulės elektrinę ar energijos kaupiklį[4].
Tačiau tai – tik matoma ledkalnio viršūnė. Vokietijos pavyzdys rodo, kad net ir viena stipriausių Europos ekonomikų kartais gali neatlaikyti energetinių įtampų.
Vokietija išgyvena vieną didžiausių ekonominių krizių Europoje
Ilgus dešimtmečius Vokietija buvo Europos ekonomikos superžvaigždė, dominavusi pasaulio rinkose savo aukščiausios klasės automobiliais ir pramoninėmis mašinomis. Pusę jos ekonomikos sudarė eksportas, šalyje buvo sukurta daug darbo vietų, o kitos valstybės tik stengėsi pakartoti jos sėkmę. Tačiau šiandien ši galinga šalis patiria sunkumų[5].
Vokietija dabar yra blogiausiai besiverčianti išsivysčiusios ekonomikos šalis. Priežastis? It kortų namelis sukritusi krizių audra – Rusijos karas Ukrainoje, pigių rusiškų dujų praradimas ir Kinijos ekonomikos sulėtėjimas – atskleidė gilius įtrūkimus kadaise nenugalimoje Vokietijos ekonomikoje.
Didėjančios energijos kainos grasina išstumti gamintojus, o pramonės šakos – nuo chemijos iki stiklo – susiduria su sunkumais. Biurokratiniai vėlavimai ir politinės kovos sulėtino švarios energijos projektus, o kvalifikuotos darbo jėgos trūkumas ir nepakankamos investicijos į infrastruktūrą tik dar labiau smukdo šalį.
Vokietijai koją pakišo noras atsiriboti nuo rusiškų gamtinių dujų
Didelė šalies priklausomybė nuo pigių rusiškų gamtinių dujų buvo didelė kliūtis, ypač po karo Ukrainoje pradžios ir vėlesnių sankcijų Rusijai. Dėl šio sutrikimo smarkiai išaugo energijos kainos, kurios smarkiai paveikė pramonės šakas, prisidėjo prie infliacijos ir lėtesnio ekonomikos augimo. Be to, Vokietijai priėmus sprendimą palaipsniui atsisakyti branduolinės energijos, kurį iš pradžių lėmė visuomenės susirūpinimas dėl saugumo, atsirado didelė energijos tiekimo spraga, dar labiau padidinusi krizę[6].
Kadangi atsinaujinantieji energijos ištekliai dar nėra visiškai pajėgūs patenkinti jos pramonės poreikį, Vokietija susiduria su pavojinga energetikos padėtimi.
Siekdama išspręsti šią problemą, Vokietija stengiasi įvairinti savo energijos šaltinius, tačiau perėjimas vyksta lėtai. Pereiti prie atsinaujinančiųjų išteklių energijos trukdo biurokratiniai vėlavimai ir pasipriešinimas naujiems projektams, pavyzdžiui, vėjo jėgainių parkams ir elektros linijoms, kurios yra labai svarbios žaliosios energijos paskirstymui. Nors Vokietija padarė pažangą saulės ir vėjo energijos srityje, infrastruktūra dar nėra pakankama didžiausios Europos ekonomikos pramonės poreikiams patenkinti.
Šalis ieško laikinų sprendimų, pavyzdžiui, importuoja daugiau dujų iš alternatyvių tiekėjų, tačiau būtinas tvaresnis ilgalaikis požiūris. Norėdama atgauti energetinį saugumą, Vokietija turi paspartinti perėjimą prie žaliosios energetikos, sumažinti biurokratines kliūtis ir persvarstyti savo energetikos politiką, įskaitant galimą branduolinių elektrinių eksploatavimo trukmės pratęsimą.
