Lietuvos pedagogai: nuolatinės reformos daro daugiau žalos nei naudos
Kalbama, jog Lietuvos švietimo sistema susiduria su rimtais iššūkiais. O tai, kaip manoma, kelia grėsmę – plačiąja prasme. Lietuvos pedagogų asociacijų vadovų taryba nuogąstauja, jog daug iššūkių kelia švietimo sistemos reformos. Iš tiesų, pedagogai jau kurį laiką kalba, kad atsiradęs sąmyšis ne tik trukdo efektyviai dirbti, bet ir neigiamai veikia sveikatą[1].
Į akis krinta ir mokytojų darbo užmokestis. Jiems jis atrodo nepakankamas, jau nekalbant apie prastėjančias darbo sąlygas. Nenuostabu, kad, laikui bėgant, žmonės, kadaise svarstę apie šią specialybę – persigalvoja. O tai lemia jaunų specialistų trūkumą. Žinoma, jog Lietuvos mokytojų atlyginimai pastaraisiais metais kiek padidėjo. Vyriausybė nusprendė nuo 2024 m. rugsėjo 1 d. padidinti mokytojų atlyginimus 15,5 proc., vietoje anksčiau planuotų 10 proc[3]. Nuo 2025 m. rugsėjo 1 d. mokytojų, švietimo pagalbos specialistų ir dėstytojų atlyginimai dar padidės ir sieks 1 878 eurus[3][4].
Visgi, to, regis, negana – tiek atsižvelgiant į papildomus iššūkius, tiek į kitus ekonominius veiksnius, lemiančius gyvenimo kokybę, tokius kaip padidėjusios tam tikrų maisto produktų kainos ir kt. Tad pedagogai nesėdi sudėję rankų – ragina valdžios institucijas imtis priemonių, kad gerinti darbo sąlygas ir sustabdyti nevaldomas reformas. Pastarųjų manymu, pokyčiai švietime daro daugiau žalos nei atneša naudos.
Analogišku krūviu dirbantys mokytojai gauna nevienodą atlyginimą?
Švietimo, mokslo ir sporto ministerija teigia, kad yra pasirengusi dialogui su pedagogų bendruomene. Tačiau vis dar dvejojama, ar bus atrasti sąlyčio taškai, Gerovės valstybėje padėsiantys užtikrinti kokybišką švietimą ir norą eiti į darbą. Dėl to dar praeitą mėnesį Lietuvos pedagogų asociacijų vadovų taryba kreipėsi į Lietuvos prezidentą Gitaną Nausėdą, Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkę, švietimo, mokslo ir sporto ministrę bei nacionalinės švietimo agentūros direktorių[5]. Būtent dėl griūvančios švietimo sistemos, Lietuvos pedagogų asociacijų vadovų tarybos teigimu, šalies laukia nekokia ateitis.
Mokytojai sunerimę, jog metai iš metų nesprendžiama ir darbo krūvio problema. Neva senasis mokytojavimo ir metodikos modelis nedera su šiuolaikiniu požiūriu – pradedant per mažu pedagogų skaičiumi, baigiant augančiu padėjėjų poreikiu. Be to, tik nedaugelis žino, kad tokiu pačiu krūviu dirbantys ir tą pačią kvalifikaciją turintys mokytojai kartais gauna nevienodą atlyginimą.
Baksnojama ir į dar vieną spragą. Esą mokymui skirtos valandos neretai iššvaistomos gretutiniams darbams atlikti – ne mokiniams šviesti. Nepaisant to, jog demografinių reiškinių nepakeisi ir, taip sakant, populiacijos „neužkursi“, atnaujinant ugdymo programą skubėti nereikėjo. Apie tai byloja ir trūkstamų mokyklos vadovėlių reiškinys. Žinoma, jog 2025-iesiems valstybės biudžete numatyta vadovėlių įsigijimui skirti 8 milijonais eurų mažiau nei buvo skiriama pastaruosius dvejus metus. Lėšų stygius gali dar labiau apsunkinti mokyklų galimybes užtikrinti mokomąją medžiagą kiekvienam moksleiviui. Be to, leidėjų asociacijos duomenimis, 2025 – 2026 metais prireiks bent 10 mln. Eur papildomų dotacijų turinio atnaujinimui, jeigu norima jais aprūpinti mokyklas. Kitu atveju, pasak jų, pilnas ugdymo turinio atnaujinimas užtruks iki 2029 metų.
Mokytojai grūmoja pirštu: kaip būnant Gerovės valstybe nepagalvota apie mokinių aprūpinimą būtinosiomis reikmėmis, o taip pat – apie pedagogų gerovę.
Pedagogai skatina peržiūrėti mokymo priemonių finansavimo krepšelį
Mokymo priemonių finansavimo krepšelis nebuvo indeksuotas veik penkiolika metų. Tuo tarpu Europos Sąjungos lėšos, kaip teigiama, nėra tinkamai panaudotos. Pedagogams kyla klausimų: kuo tokiu atveju pasikliauti ir kaip judėti toliau?
Turbūt ne veltui fiksuojamas mokytojų trūkumas. Dar rugsėjo mėnesį mokytojų ieškojo 238 laisvas darbo vietas siūlančios mokymo įstaigos. Trūko matematikos, lietuvių, anglų kalbos mokytojų, taip pat biologijos, geografijos, fizikos, informacinių technologijų, chemijos bei kitų[6].
Nepaisant to, jiems ir toliau keliami reikalavimai dėl kvalifikacijos kėlimo. Nors apie įtraukųjį mokslą pastarieji linkę kalbėti ir į jį nenumoja ranka, sako, esą Lietuvos švietimo sistema – ir vėl – tam nepasiruošė, nepaisant to, jog tikslui investuoti milijonai.
Mokytojai nori dalyvauti švietimo reformos pokyčiuose
Baksnojama ir į mokinių bei jų tėvų teisės. Juos nemaža dalis įvardija „visagaliais“ – kai pastarieji gali daryti beveik viską: neklausyti pedagogų, naudotis mobiliaisiais telefonais pamokose ir pan. Išsiblaškymas daro meškos paslaugą ne tik mokiniams, bet ir prisideda prie blogėjančios mokytojų psichologinės sveikatos. Dėl to pastarieji siūlo aptarti ir patvirtinti mokinių, mokytojų ir tėvų elgesio kodeksą, reglamentuojantį ne tik teises, bet ir pareigas.
Iš tiesų, vienas pagrindinių mokytojų siekių – švietimo reformos pokyčiai tik su mokytojų asociacijų deleguotų atstovų pritarimu.
Nors sakoma, esą pedagogai yra prestižinės profesijos atstovai, jie tokiais nesijaučia. Iš tiesų, žadėta, jog iki 2025 metų mokytojo profesija taps prestižine. Nors pažadas skaičiuoja daugiau nei penkis metus, pasakymas verčia pasikrapšyti pakaušį.
„Jeigu žiūrėtume pagal atlyginimų vidurkius, dydžius, iki to prestižiškumo, bent jau Vilniuje, tikrai toloka“, – dar spalį kalbėjo Vilniaus vicemerė Donalda Meiželytė.
Tokius rezultatus atspindi ir pedagogo specialybės paklausa. Skundžiamasi ne tik ne itin patraukliomis darbo sąlygomis, bet ir darbo užmokesčiu. Prestižinės profesijos idėja buvo iškelta dar prie Sauliaus Skvernelio Vyriausybės, vėliau idėją bandė įgyvendinti Ingridos Šimonytės Vyriausybė. Tuo tarpu praeitais metais matematikos mokytoju panoro tapti 11 jaunuolių, chemijos – 3, fizikos – tik vienas.
